Žydų tautos talentas: ar viskas slypi genuose?

2016 m.


Skaičiuojama, kad žydų tauta sudaro vos apie 0,2 procento pasaulio gyventojų. Tačiau ir tiek užtenka, kad jiems atitektų daugiau nei 20 proc. Nobelio premijų. Kad ir kurią mokslo ar meno sritį paimsime, būtinai rasime žinomų, svarų indėlį įnešusių šios tautos atstovų. Tad kokia jų talento ir pasiekimų paslaptis ir ko iš žydų gali pasimokyti kiti?

Daugelio veiksnių derinys

„Kartais nėra jokio atsakymo, viskas nulemta ten“, – šypsosi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorius Miša Jakobas, rodydamas pirštu į dangų. Jis pats, sako, dažnai susimąstantis apie tai, kas lemia iš kažkur atsirandančią talento kibirkštį ir kodėl tai taip dažnai nutinka būtent žydams, bet paprasto ir aiškaus atsakymo čia nėra.

Genai, kultūra, šeimos auklėjimas, valstybės politika? „Viskas, ką jūs išvardinote, tinka”, – sako Izraelio tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademijos prezidentė profesorė Nili Cohen. Kartu su pašnekovais mėginame bent kiek giliau pažvelgti į šią paslaptį.

„Žinote, mokslo ir studijų vertinimas mus lydėjo nuo pat pirmųjų mūsų istorijos dienų. Tūkstančius metų mes vadinami knygų žmonėmis. Mes keliaudavome iš vietos į vietą ir visur turėjome prisitaikyti prie naujų aplinkybių, todėl mums reikėjo nuolat mokytis, būti smalsiems, sugebėti mąstyti originaliai. Todėl dėmesys mokslui atsispindi ir mūsų tradicijose, ir mūsų šeimose”, – pasakoja N. Cohen.

Cohen pastebi, kad dar vienas žydų tautai būdingas charakterio bruožas – pomėgis mesti iššūkius. Ir tai netgi labai skatinama. „Nors mes labai gerbiame savo mokytojus, esame laisvi galvoti, kad tai, ką jie sako, nebūtinai yra tiesa – tad galime mesti jiems iššūkį. Aš būdavau labai laiminga, kai mano studentai mesdavo iššūkius man”, – juokiasi ji.

Tačiau be to ne mažiau svarbus ir atsakomybės bei pareigų suvokimas. „Mano politika paprasta: mokykla yra mokinio darbo vieta, o aš esu to darbo vadovas. Ir viskas pasiekiama tik darbu, kitaip nebūna. Kai pradedama dejuoti, kad mokyklose per daug užduodama, kad nelieka laisvo laiko, aš nesutinku – taip mąstydami mes auginame tinginius. Nebus laiminga valstybė, kurioje taip kalbama ir dejuojama“, – dėsto M. Jakobas, neslėpdamas, kad jo vadovaujamoje mokykloje palaikoma griežta tvarka.

Stiprūs pagrindai mokykloje

O kaip dėl viešojoje erdvėje sklandančių pasvarstymų, kad išmintingiausia – skirti dėmesį tiems gabumams, kuriuos vaikas turi? M. Jakobas įsitikinęs, kad tokių pasiteisinimų mokykloje būti negali.

„Mano pareiga paruošti vaiką iš bendrų dalykų. Ko turiu išmokyti vaiką? Kalbų. Pirmiausia – gimtosios kalbos. Jam reikės kalbėti, rašyti, tikiu, kad reikės atsistoti prieš auditoriją – todėl gimtoji kalba turi būti taisyklinga, graži ir be klaidų. Todėl, kad aš ruošiu pirmos pakopos inteligentą, gal net ir antros. Be to, reikia puikiai mokėti vieną iš užsienio kalbų, manau, tai turėtų būti anglų. Toliau – informacinės technologijos, nuo jų mes negalime pabėgti. Taip pat – logika. Reikia suprasti, kaip ir kodėl atsirado kokie daiktai ar reiškiniai. Tai viskas. O jei esi gabus muzikai, dailei ar sportui – puiku, aš džiaugiuosi už tave, bet susitvarkyk su tuo savo laiku, ne mokyklos sąskaita“, – dėsto M. Jakobas.

Jakobui atrodo visiškai normalu ir tai, kad tėvams dėl vaikų mokslų tenka paploninti piniginę. „Nepamirškime, kad mokslas kainuoja didelius pinigus, baikite kurti iliuzijas, kad mokslas yra nemokamas. Nemokama yra mokykla, bet ne mokslas. Reikia samdyti korepetitorius – aš tai net skatinu. Gal jūsų vaikui reikia ne klasėje sėdėti, gal šurmulys jį išveda iš pusiausvyros, o kai ateis mokytoja, žiūrės jam į akis ir kalbėsis, jis pasieks viską. Gal atsisakykime naujo automobilio, geresnio būsto, pakentėkime ir investuokime į vaiko mokslus. Elkimės kaip žydai, kurie sako, kad aš geriau eisiu suplyšusiom kelnėm ir pliku užpakaliu, bet vaikui atiduosiu viską. Tuomet, kai jis suaugs, aš ramiai naktį miegosiu – priešingu atveju aš turėsiu juo rūpintis visą gyvenimą“, – sako jis.

Požiūris valstybės mastu

Taigi vienos iš dedamųjų – požiūris šeimoje ir mokykloje. O kaip valstybė, ar ir ji savo dėmesį koncentruoja į švietimą? M. Jakobas pasakoja, kad, kiek jam žinoma, gabiausiems dėmesio Izraelyje skiriama tikrai daug – jie vežiojami po geriausius universitetus ar institutus, ten mokomi, su jais dirbama ir tam skiriama pakankamai lėšų. Kita vertus, nėra taip, kad viskas tik auksu žiba.

„Švietimas visose valstybėse yra nuskriaustas ir visose valstybėse jam skiriama mažai pinigų. Izraelyje klasės yra ne po dvidešimt keturis vaikus, o po 40. Jei pažiūrėsime į Izraelio ir Lietuvos mokyklas, mes Lietuvoje turėsime, kuo pasigirti. Jie neturi tiek kompiuterių, kiek mes, neturi išmaniųjų lentų, neturi daug ko. Ir ten jiems nėra lengva“, – sako M. Jakobas.

Cohen, kalbėdama apie aukštąjį mokslą, antrina, kad dėl finansavimo taip pat tenka susidurti su daug iššūkių – jo niekuomet nėra tiek, kiek reikėtų. Be to, Izraelio aukštojo mokslo sistema susiduria su problemomis, kurios puikiai pažįstamos Lietuvai: prieš ketvirtį amžiaus šioje šalyje buvo įsteigta daug privačių aukštojo mokslo įstaigų, kurios smarkiai nuleido kartelę ir priviliojo daug studentų į populiariuosius socialinius mokslus: vadybą ar teisę. Dabar tokį išsilavinimą turinčių žmonių daug, bet dažnai jis nėra pakankamos kokybės, o ir darbuotojų paklausa didesnė kitose srityse.

„Dabar valstybė stengiasi nukreipti žmones į technologinius mokslus, vykdomos įvairios programos, kad tokius mokslus rinktųsi ir moterys. Izraelis – technologijų, start-up`ų šalis, todėl mums tai labai svarbu“, – pasakoja N. Cohen. Tačiau, jos nuomone, net geriau nei oficialios skatinimo programos suveikia tautiečių sėkmės pavyzdžiai: kai visas pasaulis pradeda kalbėti, kaip kažkas sukūrė naują technologiją ar sėkmingą verslą ir tapo milijonieriumi, daug kas nori pasekti jo pėdomis.

Skatina mokytis užsienyje

Izraelis puikiai žino ir protų nutekėjimo problemą. Izraelio švietimo ministerija kaip ypatingos skubos klausimą pateikė planą, kaip paskatinti studentus mokytis matematikos. Be to, pirmą kartą Izraelio istorijoje svarstoma ilgalaikių vizų inžinieriams iš užsienio galimybės. Viskas dėl to, kad Izraelyje įsikūrusioms įmonėms būtinai reikia talentų, kad išlaikytų dabartinį technologinio sektoriaus, o kartu ir visos ekonomikos augimą.

Nepaistant to, Izraelis neuždaro studentų savo aukštosiose mokyklose, net atvirkščiai, ragina išvykti juos pasimokyti į užsienį, dažniausiai – į JAV ar į stiprius Europos universitetus. „Doktorantūroje ar postdoktorantūroje tai beveik privaloma. Mes manome, kad buvimas tik toje pačioje terpėje ir tik su tos pačios kultūros žmonėmis nėra gerai“, – aiškina N. Cohen.

Kai kurie, jų, žinoma, nusprendžia svetur ir likti. Tačiau jų visada laukiama grįžtant. Izraelyje kartą per metus vyksta konferencija, kurioje prisistato geriausios įmonės, universitetai, institutai, kurie išvykusiesiems pasakoja apie galimybes, kurias jie rastų grįžę, ir šansus įsidarbinti. Kai kurie tuo susivilioja.

O jei ne? „Pasaulis šiandien globalus. Jei kažkas sėkmingas užsienyje, jo sėkmė gali prisidėti prie žmonijos kaip visumos sėkmės“, – šypsosi N. Cohen.

265 views
bookmark icon