Universitetas prieš 50 metų ir dabar. Ar smarkiai pasikeitėme?

2014 m.


Profesorius Ramutis Bansevičius perėjo visus karjeros universitete laiptelius. Septynerius metus jis buvo Kauno technologijos universiteto rektoriumi. Kaip per daugiau nei penkis dešimtmečius trunkančią jo karjerą keitėsi universitetas, dėstytojai ir studentai?

Kauno technologijos universitete dirbate nuo 1963 m. Kuo skiriasi dėstytojo darbas tuomet ir dabar? Kam buvo skiriama daugiausia dėmesio – paskaitoms, moksliniams tyrimams, straipsniams rengti? Ko tuomet reikėjo, kad būtum laikomas geru dėstytoju?

– Mano kaip dėstytojo darbas užėmė gal tik 10–15 proc.  viso laiko – pagrindinė buvo mokslinė veikla KPI moksliniame centre „Vibrotechnika“, kur pirmieji pradėjome tyrimus „sumanių“ medžiagų srityje. „Vibrotechnika“ – tai buvo Silicio slėnio JAV analogas Sovietų Sąjungoje – priešakinės mokslo problemos, didelė mokslinio intelekto koncentracija vienoje vietoje, kūrybinė atmosfera ir galų gale geras mokslinių tyrimų finansavimas – dalies ne tokių įdomių sutarčių netgi teko atsisakyti.

O dėstytojo darbas tada ir dabar tikrai skiriasi. Tada jis buvo smulkmeniškai reglamentuotas, nukrypti nuo studijų programų nebuvo galima, pagrindiniai vadovėliai buvo Rusijos autorių (nors Lietuvoje – ne visada!). Technikos mokslų srityje (kuri nebuvo ideologizuota) studijų kokybė nebuvo bloga – tam labai padėjo gamybinės praktikos, aukšta dėstytojų kvalifikacija, su gamyba susijusios diplominių darbų temos. Moksliniams tyrimams dėmesys buvo nemažas – mokslų daktaro laipsnis suteikdavo nemažai privalumų, nebuvo sunku gauti ūkiskaitinių lėšų (papildomi atlyginimai!). Tipinis dėstytojas skirdavo  nuo 30 iki 50 proc. savo laiko moksliniams tyrimams, tačiau glaudus mokslo ir studijų ryšys nebuvo labai akcentuojamas.

Ko tada reikėjo, kad būtum laikomas geru dėstytoju – atsakysiu pusiau rimtai: užimti aukštą vietą socialistiniame lenktyniavime. Bet į šį reikalavimą, bent jau  Lietuvoje, niekas rimtai nežiūrėjo – kolegos puikiai suprato „kas yra kas“, o puikūs dėstytojai (ir mokslininkai) ir tada buvo gerbiami bei pagal to meto galimybes skatinami, kartais netgi materialiai.

Šiuolaikiniai studentai nori kuo daugiau laisvės: patys pasirinkti studijuojamus dalykus, susidėlioti tvarkaraščius, mokytis nuotoliniu būdu, studijas derinti su darbu. Tuo tarpu jų tėvai pasakoja, kad jų studijų metais dėstytojai griežtai prižiūrėjo tvarką, lankomumą, kad studentai tiesiog mokėsi to, ką buvo nusprendusi aukštoji mokykla. Ar pastebėjote, kada įvyko šis lūžis? Jis buvo staigus ar viskas keitėsi pamažu? Kuris požiūris Jums atrodo teisingesnis?

– Šis lūžis tikrai labai ryškus, jo pradžia beveik sutampa su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, bet jis nebuvo staigus. Buvo daug diskusijų, ar paskaitos privalomos, ar gali studentas dirbti (ypač vyresnių kursų), ar studijų programos neturėtų būti lankstesnės. Studijų organizavimo požiūriu studentų balsas beveik nebuvo girdimas. Šiandien situacija kardinaliai pasikeitė – Kauno technologijos universiteto (KTU) Senate yra 10 studentų ir doktorantų (20 proc. viso Senato narių), kurie ypač aktyvūs sprendžiant studijų ir studentų veiklos ar buities problemas (šiuo metu netgi Studentų reikalų komiteto pirmininkas Senate yra studentas!). Interneto įtaka milžiniška – informacijos paieška jame tapo būtina, ypač atliekant savarankiškas užduotis ir ne tik, beveik visus vadovėlius ir metodinę medžiagą KTU studentas randa elektroninėje erdvėje. Šiandien niekas nesistebi, jei pasitaiko klausimų, kur smalsus studentas gali būti geriau informuotas nei dėstytojas.

Ir dar vienas veiksnys naujo požiūrio į studijas naudai. Ne taip seniai buvo  propaguojama žinių visuomenės idėja, labai akcentuojanti žinių svarbą studijose ir praktinėje veikloje. Tačiau bet kokias žinias galite greitai rasti interneto platybėse, todėl šiandien svarbesni studento gebėjimai generuoti (ir priimti) naujas idėjas, netgi pasiūlytas terminas idėjų visuomenė. Technologijos moksluose tai daugiau pasireiškia inovaciniame mąstyme, gebėjime kritiškai ir naujai pažvelgti į nusistovėjusias schemas ir požiūrius. Šis veiksnys kardinaliai keičia studijų pobūdį, skatina ne paskaitose pasyviai priimti žinias, o aktyviai  dalyvauti, kuriant naujas technologines schemas ar aptariant jų funkcionavimą.

Nenorėčiau apibendrinti šio teiginio visoms studijų programoms – medikams tikriausiai reikia žinoti atmintinai visų 350 kaulų lotyniškus vardus (su tiek kaulų į pasaulį ateina kūdikis). Dar gerai, kad jiems nereikia žinoti kiekvieno žmogaus plauko lotyniško vardo!

Šiuo metu krenta į akis, kad naujų idėjų svarbos veiksnio nenaudoja populiarių TV laidų „Protų mūšis“, „Auksinis protas“ ir panašių rengėjai. Atsakymai į pateikiamus klausimus reikalauja tik mechaninės atminties ir neskatina laidų dalyvių inovacinio mąstymo. Keičiasi ir egzaminų pobūdis: dar prisimename, kaip egzamino metu dėstytojas kaip koks detektyvas sekdavo kiekvieną studento judesį – ar tik jis nenusirašinėja… Aš savo doktorantams egzamino metu leidžiu (netgi skatinu) naudotis bet kokiu informacijos šaltiniu ar internetu, bet klausimai būna tikrai sunkūs, skirti išsiaiškinti doktoranto sugebėjimą mąstyti kūrybiškai.

Koks Jūsų darbo pradžioje buvo dėstytojo santykis su studentu? Kaip jis keitėsi metams bėgant?

– Sovietmečiu tarp studento ir dėstytojo buvo nemažas bendravimo atotrūkis, o pas dekaną studentas patekdavo tik išskirtiniais atvejais – jei netekdavo stipendijos, gaudavo griežtą papeikimą ar buvo ruošiamasi jį išbraukti iš studentų sąrašų. Su rektoriumi studentas per 5 studijų metus kartais visai nesusitikdavo, dažnai kai kurie net jo pavardės nežinojo. Paskaitos pradžioje studentai atsistoję sveikindavosi su dėstytoju (gal ir neblogai!),  jos metu žinučių draugams tikrai nesiuntinėdavo, rūpestingai perrašydavo į savo užrašus tai, ką matydavo lentoje. Šiandien situacija kita: studentai traktuojami kaip kolegos, dažnai jie jaunesnius dėstytojus vadina vardais, o jei susitinka kavinėje, išgeria kartu alaus. Bet svarbiausia, pakito žinių pateikimo forma – beveik nereikia detaliai užsirašinėti paskaitos – viskas yra internete. KTU rekomenduojama studentus aktyviai įtraukti į nagrinėjamų klausimų aptarimą, siūlyti jų taikymo sritis, išryškinti galimas problemas. Bet svarbiausias skirtumas, ko gero, tas, kad sumažėjo paskaitų lyginamasis svoris, padažnėjo dėstytojo ir studentų susitikimų, kurių metu konsultuojamasi dėl projektų ar individualių užduočių  problemų.

Dabar daug kalbama apie aukštojo mokslo kokybę, kas tai yra, kuriami įvairūs formalūs instrumentai jai užtikrinti. Ar taip buvo per visą Jūsų karjeros laikotarpį? Kaip buvo siekiama užtikrinti aukštojo mokslo kokybę, kol dar netaikėme įvairių dabar naudojamų tarptautinių standartų?

– Bendras studijų kokybės apibrėžimas įvairioms studijų programoms kažin ar gali būti, išskyrus tai, kad absolventas turi gerai mokėti bent vieną užsienio kalbą (geriau anglų)  ir per savaitę sugebėti įsisavinti sudėtingą kompiuterinę programą. Gyvenimas įrodė, kad labai svarbios yra vadybos žinios ir įgūdžiai, ne vienas absolventas tai pastebi baigęs universitetą ir susidūręs su realiu gyvenimu (ypač ieškodamas pirmojo darbo).

Paprasčiau suformuluoti technologinių mokslų studijų kokybės reikalavimus – galutinis „produktas“ turi turėti inovacinį mąstymą bei spręsti plataus spektro (ne tik savo specialybės) teorines ir praktines problemas, generuoti ar pritaikyti naujas idėjas. Daug kas priklauso nuo studento asmeninių savybių: smalsumo, bendro intelekto lygio, pasitikėjimo savimi ir bendravimo įgūdžių bei siekio tobulėti visą gyvenimą. Malonu pastebėti, kad tokių studentų vis daugėja.

Kaip aukštųjų mokyklų gyvenimą pakeitė Lietuvos nepriklausomybės atgavimas? Ar tuomet buvo strateginiu lygiu sprendžiama, kuria kryptimi eis Lietuvos aukštasis mokslas? Kaip pasikeitė aukštųjų mokyklų administracijos, dėstytojų darbas ir kokie buvo jų lūkesčiai?

– Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžia palietė ir aukštąjį mokslą, buvo kuriami optimistiniai planai, kaip staigiai pasiekti Skandinavijos šalių aukštojo mokslo lygį. Bet buvo ir kitokių nuotaikų – gerai prisimenu laukinio kapitalizmo apologeto, neabejotinai audringo Lietuvai laikotarpio herojaus ir žvaigždės Arvydo Stašaičio citatą apie intelektualų ateitį, išsakytą  1991 m. per kažkokį viešą renginį: „Profesoriai plaus mano sūnaus mašiną!“ Valdant mokslą nemažą vaidmenį vaidino „pilkieji docentai“ (taip juos vadino VU rektorius Jonas Kubilius), kurie labai supaprastintai įsivaizdavo problemų aukštajame moksle sprendimo būdus: jie siūlė kardinaliai sumažinti universitetų Lietuvoje skaičių, atleisti pasenusius dėstytojus (užmiega paskaitos metu!), prisikviesti profesorių iš geriausių užsienio universitetų. Ypač užkliuvo „raudonieji“ profesoriai – tuomet aš netgi siūliau (žinoma, juokais) išmesti iš studentų himno Gaudeamus igitur žodžius „Vivant professores!“ ir pakeisti juos „Vivant docentores!“. Bet šis naivusis mokslo reformos laikotarpis galų gale baigėsi, nemažą teigiamą vaidmenį jame suvaidino Lietuvos mokslo taryba ir Lietuvos mokslų akademija. Svarbus veiksnys buvo Lietuvos MTEP būklės vertinimas, 1996 m. atliktas Norvegijos mokslo tarybos. Tenka tik apgailestauti, kad ne visos jos rekomendacijos buvo įgyvendintos. 2000 m. LMA iniciatyva inicijavome Lietuvos mokslo ir technologijų „Baltąją knygą“, kurios tikslas  buvo  apibrėžti ilgalaikę mokslo ir technologijų plėtros strategiją. Šis kūrinys suvaidino savo vaidmenį organizuojant LMT darbą bei kuriant naujas struktūras, susijusias su mokslu ir tyrimais (pavyzdžiui, įkuriant MITA – Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra). Kartu su akademiku Algiu Piskarsku LMA inicijavome Aukštųjų technologijų programą, kuri, mano nuomone, visiškai pasiteisino, ypač lazerių ir mechatronikos sistemų srityse.

Ar patenkinti aukštųjų mokyklų dėstytojų lūkesčiai? Universiteto profesorius ne toks žmogus, kuris kada nors pasitenkins esama padėtimi. Bet atsivėrus užsienio valstybių sienoms ir galimybei dalyvauti konkursiniame mokslo finansavime, bent dalis šių lūkesčių jau išsipildė. Kažkada pusiau juokais, pusiau rimtai siūliau pasikabinti ant buto durų lentelę ČIA GYVENA PROFESORIUS  (suprask, vagie, čia nieko nerasi). Šiandien aktyvūs moksle  profesoriai verčiasi visai neblogai ir dėl atlygio nesiskundžia (bent jau KTU).

KTU rektoriumi tapote tuo laikotarpiu, kai Lietuva buvo ką tik prisijungusi prie Bolonijos proceso. Kaip šis sprendimas pakeitė akademinį gyvenimą?

– Tai buvo Lietuvos integracijos į NATO ir Europos Sąjungą laikotarpis, dinamiškas ir įdomus. Pradėjome aktyviai dalyvauti tarptautiniuose projektuose, sėkmingai teikėme paraiškas struktūriniams projektams. Įsiminė universitetų puolimas žiniasklaidoje, dažnai neargumentuotas ir kartais netgi neteisingas. Gerai, kad šis puolimas gerokai sumažėjo į diskusiją apie šalies universitetų problemas įsitraukus Lietuvos pramonininkų konfederacijai, realiai matančiai būdus ir galimybes šioms problemoms spręsti.

Kaip Bolonijos procesas pakeitė akademinį gyvenimą?  Priminsiu, kad Bolonijos deklaracija numatė pagrindinius tikslus ir gaires iki 2010 m. sukurti bendrą Europos aukštojo mokslo erdvę  bei įvardijo, kaip ir kokiais įrankiais naudojantis ji bus kuriama – pasirenkant aiškių ir palyginamų laipsnių sistemą, pagrįstą dviem ciklais aukštajame moksle, įvedant kreditų sistemą, skatinant studentų ir dėstytojų mobilumą, užtikrinant aukštojo mokslo kokybę bei stiprinant ir plečiant europinio aukštojo mokslo idėją. Pastarieji 15 metų įrodė, kad deklaracijoje suformuotos kryptys visiškai pasiteisino, studentų ir dėstytojų mobilumas priimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Aukštojo mokslo sistemos skaidrumo ir lankstumo didinimas tapo pagrindinių Lietuvos universitetų tikslu ir jie jį kartais geriau ar blogiau, bet įgyvendina.

Kaip manote, ką dabar turime daryti, kad aukštojo mokslo kokybė Lietuvoje gerėtų?

– Esu pusę metų dirbęs Milane (Politecnico di Milano) ir apie 10 metų buvęs Anglijos De Montforto universiteto vizituojantis profesorius ir gerai žinau šių universitetų studijų ir mokslo kokybę. Tapus De Montforto universiteto garbės daktaru, man tapo prieinama visa informacija apie šio universiteto veiklą. Norėčiau tvirtai pasakyti – jeigu ir atsiliekame šioje srityje, tai labai nedaug – o tai netgi keista, lyginant mūsų ir Anglijos bei Milano universitetų finansavimo apimtis.

Kokybės gerinimas – lėtas procesas, jam tikrai nepadeda saviplaka ar teiginiai žiniasklaidoje: „Lietuvos universitetai nepatenka į geriausių pasaulio universitetų šimtuką!“ Bet džiugina, kad didėja užsienio šalių studentų skaičius (dabar KTU – jau 460, be 290 studentų, atvykusių mainais iš kitų universitetų pagal mobilumo programas) – o tai vienas gerėjančios studijų kokybės veiksnių.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

171 views
bookmark icon