Talentai: kas jie ir kodėl mums jų reikia?

2016 m.


Talentas – galingiausias šių laikų ginklas, galintis atnešti sėkmę tiek pačiam juo apdovanotajam, tiek valstybei, kuriai jis pasirinko jį skirti. Nieko nuostabaus, kad pasaulinė kova dėl talentų nuolat auga: ieškoma priemonių jiems pastebėti, atsiskleisti, o prireikus – privilioti iš kitur. Bet ar mes patys žinome, kas yra tie talentai, kaip jie atsiranda ir ką dėl jų darome?

Kas yra talentai?

Kalbėti apie talentų politiką Lietuvoje ar globaliu lygmeniu – sudėtingas uždavinys pirmiausia dėl to, kad pats žodis „talentas“ yra suprantamas skirtingai ir jo reikšmė interpretuojama įvairiai, priklausomai nuo konteksto, kuriame jis minimas. Tuo pačiu žodžiu vadinami ir žmonės, turintys neeilinių įgimtų sugebėjimų, ir tie, kuriems pavyko pasiekti gerų savo veiklos rezultatų didelio darbštumo, užsispyrimo dėka, o kartais tiesiog tie, kurie dirba bet kokį protinį darbą. Pastarąjį dešimtmetį tai ypač būdinga kalbant apie informacinių technologijų rinką: vos atsidarius naujai šios srities įmonei ar tarptautinės įmonės padaliniui, žiniasklaida jau mirga antraštėmis apie talentams atsiveriančias galimybes.

Ką išties reiškia šis žodis? Etimologai atseka jo kilmę iš Viduramžių lotynų kalbos, kur žodis „talenta“ reiškė polinkį, norą, troškimą. Grįžtant laiku dar toliau, talentu buvo vadinamas senovinis svorio ir piniginis matavimo vienetas, naudotas dar Šumere, Babilone, Graikijoje ir Romoje. Talentai minimi ir Biblijoje, Evangelijoje pagal Matą, kur pasitelkiant alegorinį pasakojimą aiškinama, kad talentas – tai kūno ar minčių jėga, Dievo duota žmogui tam, kad jis ją dar labiau augintų ir stiprintų.

Šiuolaikiniai žodynai aiškindami talento reikšmę dažniausiai pabrėžia įgimtus sugebėjimus. Štai Kembridžo žodyne rašoma, kad talentas – tai žmogus, turintis natūralius gebėjimus kažką gerai atlikti, ypač net jei to specialiai nesimokė. Oksfordo žodyne taip pat akcentuojama, kad talentas – įgimta, natūrali žmogaus savybė. Tačiau kai kuriuose kituose žodynuose, kaip „Collins“, „Merriam-Webster“ ir kiti, pabrėžiama tai, kad talentas reiškia gebėjimą kažką daryti geriau nei vidutiniškai.

Lietuvių kalbos žodynas mums siūlo apie talentą kalbėti kaip apie nepaprastus kūrybinius įgimtus gabumus. Seniau buvo įprasta kalbėti apie talentą ir kaip apie žmogaus lemtį, sėkmę, taip pat talentu vadintas tiesiog žmogaus verslas ar užsiėmimas.

Apie kokius talentus kalbėsime mes šioje „Agendoje“? Kalbėsime apie žmones, kurie turi gebėjimų mokytis, kurti, mąstyti, kuriuos gali pritaikyti kurdami gerovę tiek sau, tiek esantiems aplink save. Tai yra turtas, kuriuo mes visi turime rūpintis.

Įgimta ar įgyta?

Bet jei talentas – tiesiog įgimta savybė, lyg laimingas loterijos bilietas tenkanti vienam iš daugelio, gal mes nieko negalime padaryti, kad jų turėtume daugiau? Iki šiol nėra vienos nuomonės, kas svarbiau talentams – įgimti gebėjimai ar tinkamas ugdymas ir praktika. Biheviorizmo pradininkas Johnas B. Watsonas (1878-1958) teigė, kad jei jam kas patikėtų tuziną sveikų kūdikių, jis iš jų išaugintų, ką sumanęs – teisininkus, prekybininkus, medikus, net vagis ar elgetas, nepriklausomai nuo jų įgimtų sugebėjimų, polinkių, pašaukimo ar protėvių kilmės.

Šiais laikais toks požiūris irgi turi pasekėjų. Žinomas psichologijos profesorius Deanas Keath Simontonas, knygos „Genijaus kilmė“ autorius, nagrinėjo žinomų mokslininkų biografijas. Jis pastebėjo, kad kuo žinomesnis autorius, tuo daugiau publikacijų jis yra parašęs. Tokie mokslininkai, kaip Čarlzas Darvinas, Ivanas Pavlovas ar Burrhus Fredericas Skinneris, į savo kasdienę darbotvarkę įtraukdavo kelias valandas rašymo, taigi, nuolat skirdavo laiko mąstymui ir savo minčių struktūravimui. Tad gal pasiekti laimėjimų moksle jiems padėjo ne įgimti gabumai, o nuoseklus metodiškas darbas?

Viena iš žinomiausių šia tema išleistų publikacijų – 1990 m. paskelbtas dr. Anderso Ericssono tyrimas, kuriame jis teigia, kad 10 tūkstančių valandų praktikos (10 metų kiekvieną savaitę skiriant po 20 valandų) užtenka tapti ekspertu bet kurioje srityje.

1998 m. kitas daug atgarsių sulaukęs tyrimas „Įgimtas talentas: realybė ar mitas?“ (autoriai  Michaelas Howe, Jane Davidson ir Johnas Sloboda) skelbė, kad net žmonės, kurie, kaip manoma, neturi jokio įgimto talento, vien mokydamiesi gali pasiekti tokių pat rezultatų, kaip tie, kurie laikomi labiau apdovanotais įgimtais gabumais. Jie pabrėžia: tam, kad turėtume talentų, būtina priimti tinkamus švietimo politikos sprendimus, o juos įgyvendinant turi dalyvauti visos sistemos dalys: mokytojai, dėstytojai, mokiniai, studentai ir tėvai.

Paskelbus šį darbą sujudo ir priešingos nuomonės šalininkai. Profesorius Robertas J. Sternbergas paskelbė darbą ironišku pavadinimu „Jei raktų čia nėra, uždegta šviesa nepadės” (angl. “If The Key’s Not There, The Light Won’t Help). Jis ir kai kurie kiti mokslininkai kritikavo minėtą tyrimą už tai, kad pasirinkti pavyzdžiai – pernelyg paprasti ir primityvūs (pavyzdžiui, nagrinėta tik vasaros sezonui įsidarbinusių padavėjų sugebėjimai įsiminti 20 skirtingų kokteilių pavadinimų) ir pabrėžė, kad praktikos, deja, negana.

Mičigano universiteto profesorius Zachas Hambrickas atliko tyrimą, nagrinėjantį įgimtų gabumų ir praktikos įtaką muzikams ir šachmatininkams. Tyrimo išvada buvo tokia, kad nors praktika labai svarbi, norint pasiekti aukščiausią profesionalumo lygį, visgi daugeliu atveju vien jos negana. Įgimti gabumai buvo svarbiausia talento sudedamoji dalis, bet didžiulę reikšmę turėjo tai, kokio amžiaus jie buvo pradėti lavinti. Kuo anksčiau buvo pastebėta talento gyslelė ir pradėta su ja dirbti, tuo didesnė tikimybė buvo pasiekti išskirtinai gerų veiklos rezultatų. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Airijos triatlonininkė Chrissie Wellington tapo pasaulio čempione nepraėjus nei metams nuo jos profesionalios karjeros pradžios, jau sulaukusi 30 metų.

Tačiau nors mokslininkai ginčijasi, ar įgimti gebėjimai – būtina išskirtinių pasiekimų dalis, nė vienas jų nedrįsta teigti, kad net ir labiausiai apdovanotiems nereikėtų praktikos ir nuolatinio mokymosi. Galbūt įgimti gebėjimai padeda tobulėti greičiau, bet be tinkamos aplinkos, sąlygų ir pastangų net didžiausi talentai gali taip ir likti neatsiskleidę.

Talentų ekonomikos laikmetis

Žinoma, kiekvienai šaliai smagu didžiuotis Nobelio premijos laureatais ar kitų prestižinių apdovanojimų laimėtojais. Tačiau šiandien talentai reiškia kur kas daugiau. Seniau valstybės labiausiai konkuruodavo natūraliais gamtiniais ištekliais, o dabar lemiančiu veiksniu vis dažniau tampa talentingi žmonės ir jų turimos žinios. Tobulėja aukštosios technologijos, joms valdyti reikia turėti specifinių žinių ir įgūdžių, nekvalifikuotas darbas dažnu atveju vykdomas kur kas efektyviau, kai jį iš žmonių perima mašinos. Vis dažniau minimas dar Peterio Druckerio 1969 m. įvestas ir sparčiai išpopuliarėjęs terminas „žinių ekonomika“, kalbant apie tokias veiklas, kur didžiausia pridėtinė vertė sukuriama taikant žinias, naujoves ir mokslo tyrimus.

Kad tai išties veikia, nesunku įsitikinti. Jungtinėse Amerikos Valstijose 2013 m. atliktas tyrimas parodė, kad daugiau nei pusė pelningiausių kompanijų TOP50 yra pagrįstos žmonių talentais. Tarp jų ir esančios pačiose aukščiausiose pozicijose – „Apple“, „Microsoft“ ir „Google“. Tarp jų įsiterpia vienintelė „Exxon Mobile“, stambiausia naftos bendrovė pasaulyje. Šios kompanijos pirmauja ne tik JAV, bet ir globaliu lygmeniu, tačiau JAV tikrai negali miegoti ant laurų – ne tik Vakarų šalys, bet ir kylančios ekonomikos, kaip Singapūras, Panama ar Kataras, įsitraukia į konkurencinę kovą dėl geriausių talentų pritraukimo.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO, angl. OECD) 2015 m. atliktoje ataskaitoje skelbiama, kad per pastarąjį dešimtmetį aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių tarp 25-34 m. skaičius EBPO ir G20 šalyse išaugo iki 45 proc. ir, tikėtina, iki 2030 m. toliau augs. Jei išsilaikys dabartinės tendencijos, EBPO šalių talentų indėlio dalis pasaulinėje rinkoje sudarys vis mažesnę dalį. Prognozuojama, kad 2030 m. Kinijos ir Indijos mokslininkai, inžinieriai, technologai ir matematikai  sudarys apie 60 proc. bendros EBPO ir G20 talentų rinkos.

Konkuruojančios valstybės, įvertindamos talentų kuriamą naudą, stengiasi sukurti sąlygas, palankias tiek vietiniams talentams, tiek atvykėliams iš svetur. Šioje srityje pirmoji toną davė vėlgi JAV. Dar 1965 m. tuometinis prezidentas Lyndonas B. Johnsonas, priėmė Imigracijos ir pilietybės įstatymą. Iki tol imigracijos kvotos buvo grindžiamos geografine norinčių imigruoti kilme, nuo to laiko jos buvo paremtos žmonių turimais įgūdžiais. Sienos norintiems imigruoti atsiverdavo tuomet, jei buvo manoma, kad jų žinios ir įgūdžiai gali būti naudingi JAV ekonomikai.

Nuo to laiko konkurencija dėl talentų tik aštrėja. Kol kas ją akivaizdžiai laimi Vakarų šalys. Remiantis „Adecco Group“ atliktu tyrimu „Tarptautinis talentų konkurencingumo indeksas 2015-2016“, iš 20 konkurencingiausių pasaulio šalių net 18 yra Vakarų valstybės. To paties tyrimo ataskaitoje skelbiama, kad vienas iš esminių šalių konkurencingumo dėl talentų veiksnių – atvirumas, tačiau atsižvelgiant į geopolitines aplinkybes jį išlaikyti tampa vis sudėtingiau.

Kas skatina talentingus žmones pasirinkti konkrečią šalį? Kuo daugiau dėmesio valstybė skiria aukštos kvalifikacijos žmonėms, tuo patrauklesnė ji jiems atrodo. Būtent todėl kaip geidžiamiausias gyventi jie nurodo JAV, Australiją, Singapūrą, Kanadą ir kai kurias Europos šalis. INSEAD ir Universum atlikta apklausa rodo, kad jauniems talentams, be kultūrinės aplinkos, galimybės susikalbėti (anglų kalba dažnai tampa dideliu privalumu), darbo užmokesčio, labai svarbiu faktoriumi tampa ir galimybės augti. Galimybės mokytis naujų dalykų ir daryti karjerą jiems dažniausiai svarbesnės už patogų gyvenimą ir jie verčiau nedirbs jokio darbo nei tokį, kurio nemėgsta.

Talentingi žmonės renkasi šalis, kuriose nori gyventi ir dirbti, o aukštą pridėtinę vertę kuriančios įmonės renkasi šalis, kuriose gali rasti talentingų žmonių. Skandinavijos šalys labai rimtai žvelgia į šią tendenciją. Pavyzdžiui, Kopenhagos savivaldybė 2012 m. inicijavo programą, į kurią įtraukė ir kitus Danijos miestus, kuriai buvo iškeltas tikslas pristatyti pasauliui Daniją, kaip patrauklią šalį dirbti aukštos kvalifikacijos užsieniečiams ir mokytis studentams. Į ją įsitraukė ne tik valstybinės institucijos, bet ir šalies verslininkai, visuomeninės organizacijos. Programa dar tebevyksta, bet jau džiaugiamasi gerais jos rezultatais.

Panašių programų ir iniciatyvų yra daugelyje išsivysčiusių šalių. Konkurencija tarp jų tik aštrės. Ekonomiškai stipriausioms šalims vis daugiau investuojant į talentų medžioklę, silpnesnės, deja, lieka pralaimėtojomis. Kiekvienai valstybei tenka nelengva, bet būtina užduotis strategiškai ir atsakingai apgalvoti savo talentų politiką.

Lietuvoje pasigendama nuoseklumo

Ar turime talentų politiką Lietuvoje? Tenka pripažinti, kad kol kas, deja, ne. Pavienių iniciatyvų, projektų pasitaiko, tačiau nėra vienos bendros juos jungiančios gijos. Valstybinėje 2013-2022 m. švietimo strategijoje žodžio „talentas“ visai nėra. Tiesa, joje pripažįstama, kad „stokojame dėmesio gabiesiems, pagal mokinių aukščiausių lygmenų pasiekimus atsiliekame nuo pirmaujančių šalių”, tačiau nesiūloma, ką galime dėl to padaryti.

Jei būtų aiškiai įvardintas toks poreikis, ekspertai, verslo, visuomenės atstovai, inicijuojami Švietimo ir mokslo ministerijos, turėtų sėsti ir atnaujinti strateginį dokumentą: be jo nėra aiškių planų įtvirtinti talentų ugdymą ir pritraukimą poįstatyminiais aktais.

Kalbant apie jauniausiąją grandį, Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) yra parengusi Gabių ir talentingų vaikų paieškos, atpažinimo sistemos sukūrimo ir mokyklų šiems vaikams prieinamumo didinimo 2014–2016 metų veiksmų planą. ŠMM taip pat skelbia nuo šio rudens kartu su Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centru ir 30 mokyklų partnerių visoje Lietuvoje planuojanti įgyvendinti naują valstybinį projektą „Mokinių akademinių gebėjimų atpažinimo ir jų ugdymo kokybės plėtra“. Nors šias iniciatyvas galima vertinti kaip žingsnius reikiama linkme, tačiau jų tikrai nepakanka.

Kalbant apie studijų lygmenį, gabių žmonių išlaikymas dokumentuose įvardinamas kaip vienas iš svarbių valstybės tikslų. Valstybinės studijų, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) 2013–2020 metų plėtros programos 2016–2018 metų veiksmų plane keliamas tikslas sukurti gebančiam ir motyvuotam asmeniui palankią aplinką tapti aukštos profesinės kvalifikacijos specialistu, savęs realizavimą derinančiu su valstybės ir visuomenės lūkesčių tenkinimu. Surašytos priemonės atrodo patraukliai: finansuosime studijas, skirsime stipendijas, plėtosime fizinę aukštųjų mokyklų infrastruktūrą, tobulinsime studijų turinį, diegsime inovatyvius mokymosi procesus ir t.t. Jei tai ir bus įgyvendinta realybėje – puiku, bet vien dokumentuose atsispindinčiais sistemos patobulinimais gabiausiųjų tikrai neišlaikysime.

O galbūt mums ir nereikia, kad visi talentingiausieji mokytųsi Lietuvoje? Gal geriau jie tegu įgyja žinių geriausiose užsienio aukštosiose mokyklose ir tuomet jas parneša mums visiems? Vadovaudamosi šia idėja, 2012 m. VšĮ „Investuok Lietuvoje” ir Ūkio ministerija pradėjo iniciatyvą „Kurk Lietuvai”. Grįžę į Lietuvą užsienio aukštųjų mokyklų absolventai per vienerius metus išbando keletą skirtingų veiklos sričių dirbdami skirtingose institucijose. Programa siekiama ne tik privilioti gabius žmones grįžti į Lietuvą, bet ir paskatinti juos dirbti viešajame sektoriuje. Nesigilinkime į šios konkrečios programos rezultatus, bet vėlgi ji nukreipta tik į pakankamai siaurą žmonių ratą – juk tikrai ne kiekvienas svajoja dirbti būtent viešajame sektoriuje. O ką daryti talentams, save matantiems kitur? Ar norinčių dirbti verslo sektoriuje ir patiems kurti naujas darbo vietas mes nelaukiame?

Kitas klausimas, nuo kurio nepabėgsime – talentų pritraukimas iš svetur. Apie šį tikslą ir jam įgyvendinti skirtas galimas programas kalbama daug, ypač pastaruoju metu. Bet realių pokyčių šioje srityje mažoka. Nuo 2013 m. į Lietuvą, kaip ir į daugelį Europos Sąjungos šalių, norintys atvykti dirbti aukštos kvalifikacijos darbą trečiųjų šalių piliečiai, gali siekti ES mėlynosios kortelės. Šios vasaros pradžioje politikai džiaugėsi „Startuolių vizos” įteisinimu ir tuo, kad užsieniečiams sudarytos liberalesnės sąlygos įsidarbinti Lietuvoje supaprastinus leidimų gyventi Lietuvoje gavimo tvarką, todėl prisikviesti specialistų esą bus paprasčiau. Bet vis dar neaišku, kodėl gi jie turėtų norėti būtent pas mus važiuoti? Ar mes patys žinome atsakymą į klausimą, ką galime jiems pasiūlyti?

Susitarkime ir įgyvendinkime

Tai, kad Lietuvoje vis daugiau kalbame apie talentus, geras ženklas, rodantis, kad valstybėje stiprėja supratimas apie šio klausimo svarbą. Galime džiaugtis geromis iniciatyvomis, įdomiais projektais ar siūlomomis naujomis idėjomis. Bet mums labiausiai trūksta sisteminio požiūrio ir kiekvieno veiksmo, priemonės ir uždavinio sudėliojimo į savo lentynas. Jei bent viena grandis neveiks, visų kitų laimėjimai taip pat gali nueiti veltui.

45 views
bookmark icon