Svarbiausia užduotis – susitarti, kokia linkme eisime

2017 m.


Aukštojo mokslo vieta Lietuvos vizijoje

Siekis turėti stiprų aukštąjį mokslą Lietuvoje nėra savatikslis. Tai – būtina sąlyga kuriant stiprią, konkurencingą, patrauklią gyventi ir dirbti valstybę. Visgi prieš kalbant apie būtinybę stiprinti aukštąjį mokslą Lietuvoje reikia susitarti, kaip mes tai suprantame ir kokių konkrečių tikslų siekiame.

2012 m. gegužę tuometinis Seimas patvirtino Valstybės pažangos strategiją „Lietuva2030“, kuri, kaip teigiama šio projekto tinklapyje, yra pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaujamasi priimant šalies strateginius sprendimus. Kertiniai šios strategijos dėmenys: sumani visuomenė, sumani ekonomika ir sumanus valdymas. Visuose juose vienaip ar kitaip atsispindi švietimo įtaka. Tiesa, daugiau dėmesio nei aukštajam mokslui skiriama bendrajam ugdymui, pabrėžiama būtinybė nuo mažens sudaryti sąlygas kūrybiškumui ir lyderystei ugdyti.

Dokumente galima rasti ir prieštaringas mintis sukeliančius faktus: didžiuojamės, kad gerokai lenkiame Europos vidurkį pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių procentinę dalį, bet nerimą kelia tai, kad mokinių gebėjimai, kaip rodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) atlikti tyrimai, nuo daugelio Europos šalių vidurkio atsilieka. Žinoma, būdų šiai problemai spręsti būtina ieškoti dar bendrojo ugdymo sistemoje, bet kalbant apie aukštąjį mokslą reikės apsispręsti, kas svarbiau: ar tai, kad aukštasis mokslas būtų prieinamas kiekvienam jo siekiančiam, ar labiau koncentruosimės į aukštojo mokslo kokybę? Esant ribotiems ištekliams, tenka priimti sprendimus, kaip geriausiai išnaudoti turimą potencialą, o jo išbarstymas visiems po truputį veikia neefektyviai, kaip rodo Lietuvos situaciją mokslinės veiklos palyginamajame tyrime nagrinėjusių tarptautinių ekspertų išvados.

Strategijoje „Lietuva 2030“ kaip vienas iš tikslų minima tai, kad Lietuvos aukštasis mokslas gebės konkuruoti pasaulyje, o Lietuvos mokslininkų darbai tarptautiniu mastu prisidės prie aktualiausių pasaulinio lygio problemų sprendimo. Kaip priemonė įvardinama būtinybė sukurti palankią mokslo ir tyrimų aplinką, užtikrinančią Lietuvos patrauklumą aukščiausio lygio mokslininkams ir tyrėjams. Kurdami infrastruktūrą jau gerokai pasistūmėjome į priekį, bet rimtu iššūkiu tampa žmogiškieji ištekliai. Dėstytojų ir jaunųjų tyrėjų atlyginimai, kaip rodo MOSTA atlikto tyrimo duomenys, yra žemesni nei Lietuvos vidutinis darbo užmokestis, ir 3-4 kartus mažesni nei ES vidurkis, o tai net ir didelį mokslo potencialą turinčius žmones atbaido nuo noro dirbti šioje srityje arba skatina emigruoti.

Dar viena „Lietuva 2030“ įvardinama problema – nepakankamos investicijos į MTEP, didele dalimi lemiančios sąlyginai žemą inovatyvumo lygį. Strategijoje pabrėžiama svarba kurti inovacijomis, didele pridėtine verte paremtą ekonomiką, tad jei laikomės požiūrio, kad vizija „Lietuva 2030“ mums vis dar yra aktuali, neišvengiamai reikia ieškoti būdų šias investicijas didinti. Tad koks turi būti mūsų aukštasis mokslas, kad į jį investuoti ir bendradarbiauti norėtų ne tik valstybinės institucijos, bet ir privatus sektorius?

Universitetų paskirtis – ne tik studijos

Pristačius aukštojo mokslo pertvarkos planą didžiausią ažiotažą sukėlė įvardintas galimas universitetų ir kitų aukštojo mokslo įstaigų skaičius. Siejant su tuo planuojama sumažinti ir studijų programų skaičių: kaip skelbiama svarstymui pateiktame plane, studijų programos bus sukoncentruotos bei tikslingai pritaikytos realiems darbo rinkos poreikiams, pačių programų skaičių sumažinus nuo 1800 iki 700. Siekiama absolventų, dirbančių aukštojo mokslo kvalifikacijos darbą, padidinti nuo 58 proc. iki 75 proc.

Tačiau ne tiek svarbu, kiek universitetų ir kiek studijų programų bus Lietuvoje, o kokie jie bus ir į kokią veiklą koncentruosis. Vienas iš rimtų Lietuvos aukštojo mokslo sistemai kylančių iššūkių – koncentracija į studijas, kiek nuošalyje paliekant patį mokslą. MOSTA atliktos apklausos rodo, kad dėstytojai,  jų nuomone, turi per mažai laiko mokslinei veiklai, nes didžiąją jo dalį sudaro paskaitos ir su jomis susiję darbai.

Aukštojo mokslo institucijos taip pat patiria spaudimą iš verslo bendruomenės ir pačių studentų, besipiktinančių, kad studijų metu įgyti įgūdžiai yra nepakankami įsitvirtinti darbo rinkoje ir kartais jie esą visai nereikalingi. Apie tai, kad šiuo atveju turėtų skirtis universitetų ir kolegijų misijos, plačiau rašėme aštuntame žurnalo „Agenda“ numeryje, tad labai nesiplėsime, bet apibendrinant įvairūs ekspertai jame svarstė, ar nebūtų prasminga rūpestį tiesioginiu darbo rinkos poreikių atliepimu palikti kolegijoms, o universitetuose labiau koncentruotis į mokslą? Juk garsiausi pasaulio universitetai, kaip Harvardas, Kembridžas, Stanfordas ar Masačusetso technologijos institutas, tokiais tapo ne tik dėl aukšto lygio studijų, bet ir juose vykdomo mokslo. Žinoma, iš dalies tai vištos ir kiaušinio klausimas, nes kokybiškas mokslas ir kokybiškos studijos vienas be kito būti negali, bet reikia gerai apgalvoti, kokie realūs pokyčiai šioms sritims reikalingi.

Pokyčių poreikį lemia ir demografinė situacija. ŠVIS duomenimis, nuo 2011 iki 2016 m. studentų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 172 tūkst. iki 125 tūkst. Tad kokiu keliu toliau eisime: optimizuosime sistemą, prisitaikydami prie mažesnio studentų skaičiaus, bandysime prisivilioti studentus iš svetur, o galbūt tai taps proga persiorientuoti ir daugiau dėmesio skirti mokslo daliai, galiausiai priviliojant ir talentingesnius studentus ir tyrėjus?

O jei visgi mums svarbiau ne mokslininkų pasiekimai, o kokybiškų studijų galimybė, galbūt efektyviau užuot investavus į studijų programų kūrimą ir įgyvendinimą Lietuvoje, siųsti studentus mokytis į užsienį, apmokėti jiems studijas ir už tai vėliau paprašyti atidirbti gimtojoje šalyje?

Kas mokės už studijas?

Svarbus veiksnys, lemiantis kaip vystosi visa aukštojo mokslo sistema, yra mokėjimas už studijas. Tarptautinės patirtys rodo, kad čia galimi visiškai skirtingi scenarijai. Pavyzdžiui, Harvardo universitete už studijų metus tenka sumokėti apie 43 tūkst. JAV dolerių, neskaičiuojant pragyvenimo išlaidų, tačiau vis tiek atsiranda apsčiai norinčių pakloti tokią sumą. Apskritai Jungtinėse Amerikos Valstijose yra įprasta mokėti už studijas ir jos privilioja tiek vietinius, tiek užsienio studentus. Čia net trečdalis studentų yra iš Kinijos ir skaičiuojama, kad 2017 m. JAV studijuojančių kinų skaičius pasieks 375 tūkst., tai yra, beveik dvigubai daugiau nei 2011 m. Tad JAV, pasiūlydama konkurencingas studijas, ne tik prisivilioja talentus, bet ir sukuria didžiulę vertę ekonomikai.

Tačiau Lietuvos kontekstas tokiam modeliui vargiai tinkamas. Norint jį taikyti pirmiausia reikėtų milžiniškų investicijų į mokslo ir studijų kokybės kėlimą, be to, lietuviai ir kitų šalių studentai, kurie galbūt svarstytų studijuoti Lietuvoje, atsiradus dideliems mokesčiams už studijas turėtų galimybę pasirinkti nemokamas studijas kitose Europos šalyse ir, tikėtina, nemaža dalis ja ir pasinaudotų. Danija, Suomija, Norvegija, Švedija siūlo studentams iš Europos Sąjungos visai nemokamas studijas arba už labai mažą mokestį ir taip įgyja didžiulį konkurencinį pranašumą kovoje dėl talentų.

Kalbant apie mokėjimą už studijas ir apskritai aukštojo mokslo prieinamumą, iškyla ir klausimas dėl suderinamumo su Lietuvos Respublikos Konstitucija. Joje teigiama, kad aukštasis mokslas prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas. Tačiau ką reiškia prieinamas visiems pagal gebėjimus? Jei gebėjimai labai žemi, ar aukštasis mokslas turi prie to prisitaikyti? Ar nedarome meškos paslaugos visai visuomenei nuleisdami kartelę labai žemai, ar jos visai neturėdami? Pasitelkiant vieną iš reguliacijos mechanizmų svarstoma pakelti stojančiųjų į universitetus priėmimo kartelę iki 3 balų, tad jos neperžengusiems aukštasis mokslas visgi taps neprieinamu. Tačiau čia vėlgi esminis visuomenės apsisprendimo klausimas: ar mums svarbiau, kad aukštasis mokslas būtų prieinamas visiems norintiems, ar skirtingos galimybės būtų pasiūlytos pagal gabumus ir įdėtą darbą?

Nors ir dabar kalbant apie aukštąjį mokslą viena iš esminių problemų iškeliamas nepakankamas finansavimas, tačiau reikia nepamiršti, kad netrukus nebebus gaunama ir iš struktūrinių fondų gaunama parama, tad reikės arba rasti kitų finansavimo šaltinių, arba dar labiau sukoncentruoti turimus išteklius.

Susitarkime dėl terminų

Toks jautrus ir sudėtingas klausimas kaip aukštojo mokslo pertvarka neišvengiamai sulauks įvairių reakcijų. Tam, kad visuomenėje kiltų kuo mažiau nepasitenkinimo ir nesusipratimų, būtina nuo pat pradžių aiškiai susitarti dėl terminų ir ką konkrečiai jais norima pasakyti. Pavyzdžiui, vienas iš dažnai linksniuojamų argumentų pristatant aukštojo mokslo pertvarkos planą, yra tas, kad sutelkti potencialą būtina, nes priešingu atveju nė vienas iš mūsų universitetų negalės būti konkurencingas tarptautiniu mastu.

Tačiau po žodžiu tarptautiškumas gali tilpti daugybė dalykų. Ko konkrečiai sieksime: pritraukti studentus ir dėstytojus iš užsienio šalių, rasti naujas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes mokslininkams, taip gaunant galimybę tiek naudotis didesniais finansiniais ištekliais, tiek dalintis patirtimi? O gal mūsų tikslas būti dažniau cituojamiems kitų mokslininkų tarptautiniame kontekste? Ar tiesiog norime patekti ant aukštesnio laiptelio tarptautiniuose reitinguose? Vėlgi, akivaizdu, kad vien žodžio tarptautiškumas neužtenka – reikia išsiaiškinti, ar visi jį vienodai suprantame.

Galiausiai, jei sakome, kad norime eiti link kokybiškesnio aukštojo mokslo, ką mes tokiu laikysime: studijas, garantuojančias darbą, tarptautiniu lygiu cituojamus mokslininkus, pelningus išradimus bei inovacijas, sąmoningesnę ir brandesnę visuomenę? Ir kur mus turi nuvesti dabar vykdoma reforma: į mokslo ir studijų proveržį Lietuvoje, ar į tvirtesnes pozicijas tarptautiniame žemėlapyje? Žinoma, nereikia išsirinkti vieno visiškai pamirštant kitus, bet ateina laikas susidėlioti prioritetus, kur link visgi turėtų eiti Lietuvos aukštasis mokslas?

212 views
bookmark icon