Suomijos modelis: kaip klostosi Lietuvos pirmtakų kelias

2014 m.


Lietuva, kurdama binarinę aukštojo mokslo sistemą, vadovavosi Suomijos modeliu. Apie šios šalies patirtį kalbamės su Suomijos švietimo konsule Maarit Palonen.

Kiek ir kokių aukštojo mokslo institucijų šiuo metu veikia Suomijoje? Kaip šie skaičiai keitėsi pastaraisiais dešimtmečiais? Galbūt anksčiau buvo institucijų, kurių dabar nebėra?

– Šiuo metu Suomijos aukštojo mokslo sistema susideda iš 14 universitetų, 24 politechnikumų (taikomųjų mokslų universitetų) ir 6 universitetinių centrų, kurie teikia aukštojo mokslo paslaugas tose srityse, kurių neapima universitetai. Nuo kitų metų politechnikumų skaičius sumažės iki 23, nes šiuo metu kaip tik vyksta jungimasis. Be šių įstaigų dar turime Åland taikomųjų mokslų universitetą Åland regione, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžią Policijos kolegiją ir Gynybos ministerijai pavaldų Nacionalinį gynybos universitetą.

Kalbant apie raidą, Suomijos aukštojo mokslo sistema nuo 1990 m. patyrė keletą esminių struktūrinių pokyčių. 1990 m. pradžioje, šalia jau veikiančio universitetinio sektoriaus atsiradus politechnikumų sektoriui, Suomijoje pradėjo veikti binarinė aukštojo mokslo sistema. 1991-1992 m. pirmieji politechnikumai pradėjo veikti kaip bandomieji, bet nuo 1996 m. jie buvo įteisinti kaip nuolat veikiantys. Nuo 2000 m. jau visi politechnikumai veikė kaip nuolatinės aukštojo mokslo institucijos. Nuo pat pradžių politechnikumai buvo kuriami remiantis ankstesniais aukštesniųjų profesinių institucijų jungimaisis. Tuo metu veikusios kolegijos sujungė jėgas, suformavo didesnes įstaigas ir tapo aukštojo mokslo institutais. Buvo galvojama, kad politechnikumai bus geriausias sprendimas, leisiantis išspręsti tuo metu pastebimus funkcinius aukštojo mokslo sistemos nukrypimus. 1980 m. kolegijos švietimo sistemoje buvo vertinamos kaip „per žemo lygio“ ir jų potencialas nebuvo išnaudojamas iki galo. Tikėtasi, kad politechnikumai padės išspręsti susikaupusias problemas dėl aukštesniųjų mokyklų absolventų – jų buvo parengta pernelyg daug. Taip atsitiko dėl to, kad dubliavosi programos ir jose buvo labai daug besimokančiųjų. Politechnikumų atsiradimas garantavo platų aukštojo mokslo institucijų tinklą, kas pagerino lygybę socialiniu, geografiniu ir lyčių lygybės aspektais.

Tarp 2009 ir 2014 m. aukštojo mokslo institucijų skaičius jas jungiant sumažėjo nuo 48 iki 38. Universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 14 (įskaičiuojant 4 naujai susikūrusius universitetus), politechnikumų skaičius nuo 28 sumažėjo iki 24. Tikėtina, kad spaudimas tolimesnei konsolidacijai politechnikumų sektoriuje tęsis, siekiant garantuoti didžiausią kokybę, kaštų efektyvumą ir norint studentams pasiūlyti didesnę studijų įvairovę.

Šie jungimai buvo dalis Suomijos vyriausybės struktūrinės plėtros politikos, bet iki šiol struktūrinės reformos buvo pagrįstos pačių institucijų planais. Organizacijų jungimasis laikomas vienu iš būdų pagerinti jų efektyvumą ir produktyvumą, tad jungimasis labai skatinamas Vyriausybės.

Kiek Suomijoje veikia privačių aukštojo mokslo institucijų? Koks yra jų santykis su valstybe?

– Visi paminėti universitetai ir politechnikumai yra valstybinės aukštojo mokslo institucijos, išlaikomos iš valstybės lėšų (bazinis finansavimas). Suomijoje veikia keli privatūs užsienio šalių universitetai, siūlantys įgyti išsilavinimą Suomijoje. Jie nėra pripažinti valstybės ir nėra jos remiami.

Kaip manote, kaip aukštojo mokslo institucijų skaičius veikia studijų ir mokslinių tyrimų kokybę?

– Konkurencingumas, sugebėjimas veikti, kurti inovacijas yra svarbiau nei aukštojo mokslo institucijų skaičius. Tačiau galvojant apie efektyvų resursų paskirstymą Suomijos aukštojo mokslo žemėlapis vis dar pasižymi didele fragmentacija. Tam, kad institucijos galėtų pasiūlyti geresnę studijų ir mokslinių tyrimų kokybę, jos turi būti pakankamo dydžio. Jei kaip pavyzdį imame Suomiją, gana mažą šalį, matome, kad prieš kurį laiką mes turėjome 21 universitetą (iš jų 20 pavaldūs Švietimo ministerijai) ir 27 politechnikumus (25 pavaldūs Švietimo ministerijai). Šios institucijos turėjo aptarnauti 5,5 milijono gyventojų. Turint tiek daug aukštojo mokslo institucijų, vargu ar lėšos panaudojamos optimaliai – dėl to būtų sunku ginčytis. Būtent todėl nuo 2000 m. prasidėjo Suomijos aukštojo mokslo institucijų jungimas.

Kokie Suomijoje yra pagrindiniai universitetų ir politechnikumų skirtumai?

– Universitetų misija yra vykdyti mokslinius tyrimus ir jais pagrįstas studijas. Politechnikumai dažniausiai yra daugiafunkcinės institucijos, kurios koncentruojasi į bendradarbiavimą su darbo rinkos atstovais ir regioninę plėtrą. Skirtumai taip pat atsispindi studijų programų turinyje. Kai kuriose srityse (pavyzdžiui, ekonomikos), mokymo planas gali apimti iš esmės tuos pačius elementus. Pagrindinis politechnikumų suteikiamas laipsnis yra bakalauras, tuo tarpu universitetų – magistras. Politechnikumai taip pat gali pasiūlyti magistro studijas, tačiau tai nėra jų pagrindinis tikslas, todėl tokios galimybės yra gana ribotos. Tik universitetuose galima gauti mokslų daktaro laipsnį. Nepaisant skirtingų veiklos krypčių, labai svarbu užtikrinti bendradarbiavimą tarp abiejų sektorių. Tiek universitetuose, tiek politechnikumuose studijos yra pagrįstos moksliniais tyrimais.

Kokie buvo pagrindiniai kriterijai kuriant Suomijos aukštojo mokslo institucijų tinklą? Kaip buvo nuspręsta, kiek ir kokių institucijų jums reikia?

– Suomijoje išsilavinimas yra laikomas svarbiu instrumentu socialinio statuso kilimui ir asmeniniam vystymuisi. Švietimo politikos tikslas – taip vykdyti švietimo sistemos pokyčius, kad ji atitiktų besikeičiančios visuomenės poreikius. 1960-1970 metais aukštasis mokslas sparčiai plėtėsi: keletas daugiadisciplininių aukštojo mokslo institucijų pradėjo veikti šalies regioniniuose miestuose. 1990 m. aukštojo mokslo sistemoje atsirado naujas elementas – politechnikumai. Socialinė, geografinė lygybė ir aukštojo mokslo prieinamumo didinimas buvo svarbiausi motyvai, kodėl mums reikėjo sukurti platų aukštojo mokslo tinklą.

Lietuvoje susiduriame su dubliavimo problema – universitetai ir kolegijos kartais siūlo tokias pačias studijų programas ir konkuruoja tarpusavyje užuot bendradarbiavę. Ar Suomijai teko susidurti su šia problema? Jei taip, kaip ją išsprendėte?

– Šis fenomenas Suomijai puikiai žinomas. Tokiu atveju svarbu išgryninti aukštojo mokslo institucijų profilius ir atitinkamas jų atsakomybes. Taip siekiant tikslo  padidinti institucijų bendradarbiavimą. Pagal Vyriausybės programą žinios, ekspertinė patirtis turi būti apjungti aukšto lygio centruose, kurie galėtų sėkmingai veikti konkurencinėje aplinkoje.

Kaip Suomijoje reguliuojamas aukštojo mokslo institucijų finansavimas? Nuo ko jis priklauso: studentų skaičiaus, veiklos rezultatų, kokių kitų kriterijų?

– Tiek universitetai, tiek politechnikumai yra finansuojami Ministerijos, pagal formulę, iš esmės pagrįstą veiklos rezultatais (skaičiuojant 3 metų vidurkį). Suomijos parlamentas nusprendžia, kokia bendra finansavimo suma skiriama aukštojo mokslo sektoriui (viena suma – universitetams, kita – politechnikumams), kuri paskirstoma naudojantis šia formule. Formulėje įvertinami studijų, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros rezultatai, kurių pavyko pasiekti aukštojo mokslo institucijoms. Modelis atspindi aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų politikos tikslus. Pavyzdžiui, finansavimas skirstomas taip, kad būtų siekiama absolventų rengimo, studijų ir mokslinių publikacijų kokybės. Daugiau finansavimo skiriama toms institucijoms, kurios veikia efektyviau ir kokybiškiau. Dalis finansavimo taip pat paskirstoma remiantis Aukštojo mokslo institucijų strategija ir jos įgyvendinimu. Pavyzdžiui, institucijų jungimai buvo finansuojami naudojantis strateginiu finansavimu.

2010 m. Suomijoje įvyko universitetų reforma, 2014 ir 2015 m. dviem etapais įgyvendinote politechnikumų reformą. Ko siekėte šiomis reformomis, kokius tikslus joms kėlėte ir ar pavyko pasiekti rezultatų?

– Universitetų reforma buvo organizuota siekiant užtikrinti, kad Suomijos universitetai turės tokias pačias sąlygas veikti, kaip ir pasaulinio lygio universitetai. Naujasis universitetų aktas pradėjo veikti nuo 2010 m. Didžiausias pasikeitimas buvo tas, kad universitetai tapo įstatymiškai atskirais nuo valstybės juridiniais vienetais: arba viešosiomis įstaigomis (12 universitetų), arba Steigimo akto pagrindu įsteigtomis įstaigomis (2 universitetai). Valstybė tapo universitetų darbdave. Nuo reformos pradžios universitetai tapo autonomiškesniais, bet jie įsipareigojo savo veiklą labiau sieti su visuomenės poreikiais ir būti konkurencingesni tarptautinėje rinkoje. Taigi, pagrindiniai universitetų reformos tikslai buvo šie: didesnė autonomija, stipresnis finansinis ir administracinis statusas (užtikrintas pakankamo finansavimo) ir platesnis finansavimo galimybių spektras (dotacijos, pajamos iš kapitalo ir verslo veiklų).

Kaip atskiri juridiniai vienetai, universitetai gali paprasčiau veikti visuomenėje. Turėdami savo kapitalą, jie turi daugiau laisvės priimdami sprendimus. Universitetų vieša atskaitomybė buvo išplėsta į universitetų valdymą privalomai įtraukiant išorės atstovus, nepriklausančius universitetui – valdyboje jų turi būti ne mažiau nei 40 proc.

Reforma nepakeitė fakto, kad Vyriausybė vis dar yra atsakinga už universitetų viešų įsipareigojimų finansavimą. Viešieji finansai vis dar sudaro didžiąją institucijų biudžetų dalį. Tai susieta su Švietimo ir kultūros ministerijos vaidmeniu. Ministerija privalo užtikrinti, kad universitetai savo veikla prisidėtų prie aukštojo mokslo politikos tikslų, kuriuos nustato Parlamentas ir Vyriausybė.

Universitetų reforma taip pat nepakeitė laisvės vykdant mokslinius tyrimus, kuriant meną, vykdant studijas, priimant akademinius ar vadybinius sprendimus. Moksliniai tyrimai ir aukštojo išsilavinimo suteikimas išliko svarbiausiomis universitetų užduotimis.

Politechnikumų reformos tikslai buvo labai panašūs kaip universitetų. Nepriklausomais juridiniais vienetais tapę politechnikumai gavo daugiau autonomijos, tapo lankstesni, galintys greičiau sureaguoti į visuomenės poreikius. Kaip ir universitetų reformos atveju, politechnikumams buvo suteikta galimybė įgyti stipresnes strategines kompetencijas, tapti stipresniais lyderiais ir patiems priimti sprendimus. Taip pat buvo svarbu sustiprinti politechnikumų vaidmenį kuriant inovacijas ir užtikrinti tarptautinį konkurencingumą.

Reformos metu politechnikumai ir juos valdžiusios organizacijos susijungė į vieną juridinį asmenį (anksčiau kiekviena jų turėjo atskirą valdybą) ir juridiškai visi politechnikumai tapo akcinėmis bendrovėmis. Tai leidžia politechnikumams būti stipresniems ir labiau nepriklausomiems veikėjams, kai kalbama apie finansų valdymą ir sprendimų priėmimą. Priežastis, kodėl buvo pasirinktas šis juridinis statusas, buvo ta, kad iš tiesų dar prieš prasidedant reformai daugelis politechnikumų jau veikė pagal šį principą.

Kitas didelis pokytis, kurį atnešė reforma, buvo visos atsakomybės už bazinį finansavimą perdavimas valstybei. Iki tol ši atsakomybė buvo padalinta tarp valstybės ir savivaldybių. Po reformos savivaldybės vis dar atlieka svarbų vaidmenį kaip politechnikumų akcijų savininkės arba kaip jų valdybos narės.

Reformos metu buvo atnaujintos ir politechnikumų licencijos bei jose nurodytos atsakomybės, vykdant studijas. Reforma taip pat pakeitė politechnikumų finansavimo modelį – dabar jie didžiąja dalimi finansuojami pagal veiklos rezultatus (anksčiau finansavimą labiausiai lėmė studentų skaičius).

Kokias tendencijas pastebite, kokia linkme toliau vystosi Suomijos aukštojo mokslo sistema?

– Dabar intensyviausios diskusijos, liečiančios Suomijos aukštąjį mokslą, yra susijusios su inovacijų sistemos galimybėmis prisidėti prie žinių komercializavimo, naujų darbo vietų sukūrimo, studijų trukmės sutrumpinimo, skaitmenizacijos ir tarptautiškumo didinimo. Temos, susijusios su struktūrine plėtra, šiuo laikotarpiu taip pat yra labai aktualios dėl gana ženklaus aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų finansavimo sumažinimo.

37 views
bookmark icon