R. Reimeris. Lietuvos aukštojo mokslo sistema pasaulyje: išskirtinumo beieškant

2017 m.


Visų pirma, turime pripažinti, jog daug ko negalime sau leisti ar pasiekti dėl nedidelių ekonominių mastelių ir mažų veikėjų grupių: ar tai būtų mokslininkai, ar dėstytojai, ar absolventai. Lietuvoje dideliais laikomi centrai nėra dideli Europoje ar, tuo labiau, Azijos, Amerikos standartais. Pasaulio mokslinės ekscelencijos salos formavosi šimtmečiais, kai kurios jų sąmoningai išliko mažos, t. y. priimančios mažai studentų ir įdarbinančios mažai mokslininkų. Tačiau tai yra daugiau išimtys, jų yra vienetai ir tai yra labai stiprūs, milijardus kainuojantys prekiniai ženklai.  Kartojame „universitetų yra kiek yra“ arba „Small is beautiful“, tačiau „Quality is beautiful“ man skamba patraukliau, ypač kai kalbame apie aukštojo mokslo sistemos progresą. Turėtume daugiau dėmesio, finansinių ir žmogiškųjų išteklių skirti kokybei, o ne resursų apribotai plėtrai visur ir į visas puses. Dėl galimybės turėti kokybišką aukštojo mokslo sistemą privalome diskutuoti ir to siekti, tačiau kartu turime pripažinti, kad nepaisant šiandieninių pastangų koncentruoti išsibarsčiusią aukštojo mokslo sistemą, ji bent artimiausius 50 metų išliks maža. Betgi to neturėtume vertinti kaip silpnybės, jei sistema būtų kokybiška. Jei pažvelgsime iš kitos pusės, maža taip pat gali reikšti greita ir lanksti, nebijanti eksperimentuoti, ieškoti naujų būdų, laužanti nusistovėjusias nuostatas. Būtent maža  sistema ir lankstesnis sprendimų priėmimas turėtų būti mūsų stiprybė ir konkurencinis pranašumas, įgalinantis būti dažniau pastebimais pasaulio žemėlapyje.

Antra, turime pripažinti, kad, kalbant apie finansavimą, ne tik esame optimistai – mes laukiame stebuklo. Dabartinė situacija ir lėšų paskirstymas netenkina nieko: nei valdžios, nei akademinės bendruomenės. Vadinasi, turime du kelius: arba bandyti finansavimą didinti, greičiausiai atimdami jį iš kitų sektorių, pavyzdžiui, socialinės apsaugos arba sveikatos priežiūros, arba ieškoti būdų jį skirstyti efektyviau. Kad ir kaip sudėtingai skambėtų to įgyvendinimas, vis dėlto reikia pripažinti, jog antrasis variantas yra kur kas realesnis. Šiandien negalėčiau įvardinti mokslo krypties, kuri yra finansuojama „per daug“, tačiau yra daugybė krypčių, kurioms tenkantis finansavimas yra per mažas siekiant sėkmingai prisistatyti globalios rinkos konkurencijos sąlygomis. Taigi turimų lėšų perskirstymas tarp tokio pačio skaičiaus (ar dydžio) objektų neduos jokio rezultato. Taip pat ne mažiau svarbu prisiminti, jog šiuo metu didelė dalis Lietuvos auštojo mokslo finansavimo tenka Europos Sąjungos struktūriniams fondams. Tai yra investicinės lėšos, kurios sumažės nuo 2020 metų. Bent kol kas neatrodo, kad esame pasirengę kompensuoti „dovanojamas“ struktūrinių fondų lėšas konkursiniu finansavimu „Horizontas 2020“ ir kitomis programose. Taigi būtent galimybė turėti efektyvesnį finansavimo skirstymą yra ne tik būtinybė norint užtikrinti kokybę nacionaliniu mastu, bet ir esminė prielaida didinti Lietuvos aukštojo mokslo sistemos konkurencinį pranašumą.

Trečia, turime pastebėti, kad dalis sistemos vis dar išlieka uždara, protekcionistinė „savų“ atžvilgiu, ypač jaunųjų mokslininkų akimis. Negalime jiems pasiūlyti patrauklių pozicijų, projektų ir atlyginimų, nes plėtojame ir remontuojame infrastruktūrą dešimtyse skirtingų mokslo centrų. Neretai atliekančių panašius tyrimus, naudojančius panašią įrangą, kurią kaip tik dėl tų pačių jaunųjų mokslininkų stygiaus apkrauname vos pusę darbo laiko.

Neišvengiama aukštojo mokslo sistemos kryptis yra orientacija į rinkos poreikius. Universitetai, beieškantys prestižo visuomenėje, gali išlikti aktualūs ne tik kaip studijų ir mokslo institucijos, tačiau ir kaip visuomenės (taip, ir verslo) problemų sprendėjai. Vis tik  jie turi iš tikrųjų spręsti aktualias problemas, ne tik apie jas diskutuoti. Net ir kalbant apie humanitarinius mokslus. Per paskutinį mėnesį ne vieną kartą teko skaityti šių mokslų atstovų pasisakymus, kad tai „nesuprekinama“ mokslų sritis, tačiau nėra paaiškinama, kodėl orientacija į rinkoje iškilusias problemas ir atsakymų į ten kylančius klausimus ieškojimas yra blogis? Net Norvegijos, skiriančios didelį finansavimą auštajam mokslui, baltojoje knygoje „The Humanities in Norway“[1] yra teigiama: „universitetai ir universitetų kolegijos turi ieškoti būdų savo tyrimus paversti aktualesniais komercinei rinkai“. Pas mus toks galvojimas ir tuo labiau kalbėjimas vis dar išlieka tabu.

Apibendrinant, globaliai konkurencingą Lietuvos aukštojo mokslo sistemą įsivaizduoju kaip nedidelę, tačiau labai atvirą, teikiančią pirmenybę kokybei, ne kiekybei, sutelktą į du ar tris globaliai konkurencingus centrus, susikoncentravusią į aiškius mokslinės ekscelencijos prioritetus, kurių, atsižvelgiant į šalies BVP, neturėtų būti daugiau nei universitetų. Tik pripažindami iššūkius susijusius tiek su demografine, tiek su finansine padėtimi, keldami aukščiausius reikalavimus studijų kokybei, skirdami jai pakankamą finansinį skatinimą ir pasinaudodami galimybėmis, kurias mums suteikti gali maža ir lanksti mokslo ir studijų sistema galėsime turėti pasaulyje atpažįstamą ir pripažįstamą aukštąjį mokslą.

[1]The Humanities in Norway. Meld. St. 25 (2016–2017), p. 16, Report to the Storting (white paper). Norwegian Ministry of Education and Research.

41 views
bookmark icon