R. Pečiukaitytė. Karjerą verta projektuoti, pradedant nuo profesinio mokymo

2019 m. balandis


Profesiniam mokymui keliami sudėtingi uždaviniai: jis turi atliepti ne tik ilgalaikius šalies ekonominės raidos interesus, bet ir socialinius iššūkius. Profesinis mokymas turi užtikrinti galimybę įgyti ne tik teorines, bet ir praktines žinias ir įgūdžius. Taip pat jis turi būti vienodai prieinamas visoms visuomenės grupėms. Apie šiuos ir kitus profesiniam mokymui keliamus reikalavimus kalbamės su Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centro direktore Rita Pečiukaityte.

Profesiniame mokyme gajūs klaidingi stereotipai

Didelį galvos skausmą, R. Pečiukaitytės teigimu, šiuo metu vis dar kelia profesinio mokymo prestižas. Būtent tai  atgraso daugelį moksleivių, svarstančių, kurią mokymo pakopą – aukštojo ar profesinio – rinktis. Direktorė neabejoja, kad profesinis mokymas vis dar turi pernelyg daug sovietmetį menančių stereotipų, o visuomenėje stinga informacijos, kokias puikias galimybes profesinis mokymas gali suteikti jaunimui ir suaugusiems.

„Įsisenėjusių buvusių problemų profesiniame mokyme sunku nepastebėti. Vis dar kovojame su nuolat brukama nuostata, neva „prastai mokysiesi – eisi į profesinę mokyklą“. Tiksliau, kaip kai kuriems (kartais net ir aukšto rango pareigūnams) išsprūsta – į „profkę“. Nepasitikėjimas profesiniu mokymu ir negatyvus išankstinis nusistatymas atskleidžia, kokios didelės spragos yra paliktos profesiniame orientavime. Moksleivius ir visuomenę apskritai būtina labiau supažindinti, kokios profesinės mokyklos yra šiandien, kokio aukšto lygmens yra jų technologinis aprūpinimas. Jos tikrai yra pajėgios kokybiškai suteikti tiek teorines, tiek praktines žinias. Vyriausybė profesiniam mokymui šiandien skiria didžiulį dėmesį“, – komentuoja direktorė.

Tikisi efektyvesnio bendradarbiavimo su verslu

Tiesa, kadangi technologinis aprūpinimas daro didelę įtaką mokymo kokybei, jis tampa labai priklausomas nuo šalies finansinių galimybių. O Lietuvai dar tik vejantis didžiąsias ekonomikas, R. Pečiukaitytės manymu, ypatingai svarbus tampa verslo organizacijų įsitraukimas į profesinį mokymą.

Tačiau bendradarbiavimo su verslo struktūromis formos direktorė siūlo nesirinkti skubotai ir pirmiausia įvertinti jų efektyvumą, priklausomai nuo atskirų specialybių specifikos.

„Savo mokykloje daugiausia orientuojamės į paslaugų sektorių, tad ruošiame kirpėjus, kosmetikus, masažuotojus ir t. t. Siekiant ugdyti šiuos specialistus, pameistrystės forma visiškai netinka. Jokios paslaugų įmonės, kurios dirba tiesiogiai su klientu, nesutinka priimti mokinio, atėjusio dirbti į saloną, šiam dar neturint gebėjimų. Suprantama. Juk jeigu dirbčiau tokioje įmonėje ir turėčiau savo klientų ratą, vietoje savęs prie kliento prileidusi nekompetentingą žmogų pernelyg rizikuočiau. Visai kitaip, jei kalbame apie siuvimo specialybę, koncentruojantis į konvejerinį darbą – čia pameistrystė puikiai tinka“, – pasakoja pašnekovė.

Reikalavimai profesijos mokytojui

Sudėtingos užduotys keliamos ir profesijos mokytojams: jie turi būti ir geri savo srities specialistai, taip vadinami auksinių rankų meistrai, ir geri pedagogai, gebantys ir norintys dalintis savo žiniomis ir patirtimi. Esant tokiems ypač aukštiems reikalavimams profesijos mokytojams, juos, anot R. Pečiukaitytės, prisivilioti dėstyti sudėtinga, tačiau būdų, kaip tai padaryti, būtina ieškoti.

„Pasikviesti dirbti mokytoją profesionalą Lietuvoje kol kas praktiškai neįmanoma. Įmanoma tik pasikviesti jį į mokyklą dviem ar trims valandoms, galbūt visai dienai. Vis dėlto, kad ir kaip besistengsime pritraukti profesionalus – siūlomas atlyginimas nėra adekvatus. Žinoma, atlygis šiek tiek padidėjo, bet nepakankamai. Juk geras paslaugų srities specialistas per pora dienų uždirba tiek, kiek profesijos mokytojas uždirba per pusę mėnesio. Galbūt niekada ir negalėsime pasiūlyti konkurencingo atlyginimo. Tad reikia nuolat ieškoti, kokias kitas – veikiausiai socialines – naudas galime jiems pasiūlyti. Be socialinių partnerių, bent retkarčiais profesinėse mokyklose atstovaujančių savo specialybes, nejudėsime į priekį“, – apie konkurenciją dėl profesionalų su privačiu sektoriumi pasakoja direktorė.

Populiarėja tęstinis mokymas

Kalbėdama apie tendencijas profesiniame mokyme, R. Pečiukaitytė išskiria didėjantį jau aukštąjį išsilavinimą turinčios visuomenės dalies susidomėjimą tęstinėmis mokymo programomis. Tačiau ji pripažįsta, kad profesinės mokyklos dar ne visuomet yra pajėgios atliepti šios visuomenės dalies poreikius. Pašnekovė tikina, kad profesinės mokyklos stengiasi būti lanksčios, bet negali prisiderinti prie kiekvieno dirbančiojo darbo grafiko, todėl neretai būtent pamokų laikas, kartais ir turinys, dar tampa kliūtimi.

Pašnekovė priduria ir tai, kad į tęstinio mokymo programas įprasta žiūrėti labiau kaip į mėgstamą papildomą veiklą. „Štai, pavyzdžiui, siuvimas. Į tęstinio siuvimo mokymo programas visuomet surenkame nemažai žmonių. Bet čia daugiausia ateina moterys, kurios nori pačios išmokti siūti. Jos niekada nesutiks eiti dirbti į cechą, kur reikės sėsti prie konvejerio. Jos net tokios minties neturi. Jos siuva tik sau ir savo šeimai. Galbūt svajoja apie nedidelį verslą. Todėl ir turime situaciją, kad lyg ir ruošiame, bet neparuošiame užtektinai specialistų tekstilės įmonėms“, – teigia R. Pečiukaitytė.

Ateities kryptys

Paklausta apie mokymo trukmę, direktorė nedvejoja: „Didžiausia ugdomoji veikla atliekama su vienuoliktokais ir dvyliktokais. Jų ugdymui reikia skirti bent du–tris metus. Jeigu programas stipriai trumpinsime, nespėsime paruošti verslaus, atsakingo, sąmoningo specialisto“.

Pats skaičius, besirenkančių mokytis profesinio mokymo įstaigose, anot pašnekovės, turėtų didėti iki 40 proc. visų abiturientų – tiek, kiek yra įprasta kitose Europos Sąjungos šalyse. „Ilgametė patirtis ir daugybė pavyzdžių rodo, kad karjeros siekimas, pradedant nuo profesinio mokymo, dažnai atneša geresnius rezultatus. Profesinio mokymo programos suteikia mokiniams pagrindą, išmanymą apie industriją, technologijas, darbo technikas. Išmanydami tai mokiniai yra kur kas pajėgesni stoti į aukštąsias mokyklas ir ten gilinti žinias“, – teigia ji.

R. Pečiukaitytė pritaria ir minčiai, kad profesinės mokyklos turi labiau orientuotis į tarptautiškumą. Taip, kaip tai ryžtingai daro Lietuvos aukštasis mokslas. Pašnekovės manymu, prasminga tiek suteikti galimybes moksleiviams vykti į partnerines užsienio profesines mokyklas, tiek priimti užsienio moksleivius mokytis čia, Lietuvoje. Pastebėtina, kad, nors kol kas ir nedidele apimtimi, tai įgyvendinama jau ir šiuo metu. „Kasmet į užsienio įstaigas stažuotis išvyksta per penkiasdešimt mūsų moksleivių. Atvykusių šiuo metu turime dešimt. Juos mes sėkmingai integruojame į esamas grupes“, – pasakoja direktorė.

Apibendrindama R. Pečiukaitytė sako nemananti, kad ateityje profesinis mokymas esmingai pasikeis, tačiau neabejoja, kad santykis su įmonėmis tik stiprės. Kartu ji įsitikinusi, kad daugės privačių mokyklų, ypač gretose tų, kurios siūlo paslaugų srities mokymo programas. Privačiose mokyklose mažesnė administracinė našta, tad jos geba būti lankstesnės, greičiau prisitaikyti prie poreikių. O greitis – išskirtinis privalumas profesiniame mokyme.

Pašnekovės nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija

592 views
bookmark icon