R. Dargis. Nėra auksinės piliulės, kuri išspręstų visas problemas

2018 m. rugpjūtis


Rodos, visuomenė jau suprato, kad į XXI amžiaus iššūkius privalu reaguoti labai greitai. Visgi dėl būdų, kaip juos nedelsiant spręsti, dar vieningai nesutariama. Nuo pat 2006-ųjų apie prastą šalies demografinę padėtį ir su tuo susijusius iššūkius, tarp kurių ir švietimo sistemos,  kalba ir Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Jis mano, kad demografijos pokyčių suvaldymas liks iššūkiu ir ateityje.

Dar 2005 m. vidutinis šalies gyventojų amžius buvo 37 metai. Šiuo metu šis rodiklis siekia 46 metus, o 2030-aisiais gali pakilti ir iki 50 metų. Ar tokia tauta gali gyvuoti per amžius? R. Dargis abejoja ir jau ne vienerius metus skatina Lietuvą kurti išlikimo veiksmų planą.

 Koks galėtų būti išlikimo veiksmų planas? Kokių priemonių, nukreiptų demografinėms problemoms spręsti, būtina imtis?

– Turime suprasti, kad vienos auksinės piliulės, kuri žaibiškai išspręstų visas problemas, nėra. Neišsiversime be viso komplekso ilgalaikių priemonių.

Pirmiausia, sprendimų priėmėjus raginčiau neapsigauti: nors gimstamumo rodikliai Lietuvoje tikrai neblogi, bet gimdančiųjų šalyje, galima sakyti, nėra. Todėl, siekiant spręsti demografinius iššūkius, reikalinga imtis veiksmų, kaip atliepti jaunų šeimų poreikius. Pavyzdžiui, didinti išmokas už vaikus, lengvinti būsto įsigijimo sąlygas.

Tiesiogiai su žmonių pasilikimu, ypač regionuose, yra susijęs ir investicijų klausimas. Jeigu regiono gyventojams būtų intensyviau kuriamos naujos darbo vietos, tikėtina, žmonių išvažiuotų mažiau.

Jeigu galvojame apie valstybės konkurencingumą, tvarų augimą, mums reikia galvoti, kaip leisti atvažiuoti trečiųjų šalių gyventojams. Vis dėlto daugeliui lietuvių vis dar atrodo nepriimtinas siūlymas vykdyti trečiųjų šalių piliečių pritraukimo politiką. Veiksminga nelegalios migracijos kontrolė, žinoma, yra reikalinga, tačiau nereikėtų pernelyg griežtomis kontrolės priemonėmis užkirsti kelio galimoms užsieniečių investicijoms į mūsų šalį, ypač regionus. Savo srities ekspertai, mokslininkai ar studentai, atvykę profesinės ar mokslinės veiklos teisėtai vykdyti į Lietuvą, mano manymu, gali įnešti reikšmingą indėlį į mūsų ekonomiką. Neteigiu, kad būtina suteikti jiems pilietybę, tačiau sąlygos darbo ir studijų vizoms išduoti, galėtų būti lengvinamos. Juolab, kad šiandien šalies konkurencingumo pamatas – ne kas kita, o talentai ir protai. Kova dėl jų vyksta visame pasaulyje. Tad klausimai, kaip talentus pritraukti į Lietuvą ir kaip juos čia išlaikyti ilgą laiką, vienareikšmiškai – turėtų būti įtraukti į šalies politinę darbotvarkę.

Žinoma, turime nepamiršti ir mūsų pačių turimo potencialo – galvoti, kaip susigrąžinti jaunus, į užsienį studijuoti išvykusius lietuvius. Grįžę jie, su naujomis patirtimis, praplėstomis žiniomis, globaliu požiūriu, taip pat yra vienas iš Lietuvos ateities ramsčių.

– Yra priimta manyti, kad šalies darbo rinkoje specialistai turėtų pasiskirstyti pagal „piramidės“ modelį, kai daugiausia yra profesinį mokymą baigusių asmenų, o mažiausia – ypač aukštos kvalifikacijos specialistų. Kita vertus, ketvirtosios pramonės revoliucijos aušroje vis daugiau kalbama apie didėjantį aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikį. Kaip dėl to turi keistis švietimo sistema?

– Šiandien turime kalbėti jau ne apie specialybes ir diplomus ar diskutuoti, kokias studijas baigusių, turime turėti daugiausiai ar mažiausiai. Šiandien turime kalbėti apie žinias, įgūdžius ir kompetencijas, kurias baigęs studijas žmogus įgyja. Manau, kad daug kas priklauso nuo atskirų mokyklų ir jų programų  kaip jos atliepia šių dienų iššūkius ir poreikius. Daugeliu atvejų nesvarbu, ką jaunas žmogus yra baigęs  profesinę mokyklą, kolegiją ar aukštąją mokyklą – labai svarbu kokias žinias ir įgūdžius jis įgijo. Dar mokykloje žmogui turi būti išugdomas instinktas, kad reikia mokytis visą gyvenimą, domėtis, kas vyksta aplink, ir gebėti prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Juk technologijos šiandien keičiasi labai sparčiai, vadinasi, ir mes savo žinių bagažą turime pildyti kasdien.

Žengiant į ketvirtosios pramoninės revoliucijos amžių, reikia kalbėti ir apie kitokią pramonę – modernią, aukštosiomis, skaitmeninėmis technologijomis grįstą, didelio produktyvumo, didžiulę pridėtinę vertę kuriančią ir pasaulyje konkurencingą. Šios tendencijos atneša iššūkius visai  švietimo ir mokslo sistemai. Technologijų išmanymas ir gebėjimas jas valdyti atveria naujas galimybes šiuolaikiniam žmogui. Šiandien įmonės investuoja į technologijas, robotizaciją, taigi mokymas naudotis informacinėmis technologijomis turėtų būti bazinis visose  mokymo įstaigose. Taip nauji specialistai greičiau adaptuotųsi, mokėtų valdyti programinę įrangą.

Šalyje mažėjant darbingo amžiaus žmonių ir lėtėjant darbo našumo augimui, svarbu rūpintis, kad profesinio rengimo sistema būtų pajėgi suteikti tinkamus gebėjimus ir būtų pritaikyta prie artėjančių galingų pramonės pokyčių. Tam, kad idėjos būtų įgyvendintos, reikia išsilavinusių žmonių, galinčių valdyti ir naudoti kuriamas technologijas. Dėl šios priežasties skaitmeninis raštingumas tampa svarbus ir profesinėse mokyklose.

Technologijos ir rutininių darbų automatizavimas panaikins milijonus darbo vietų, bet tuo pat metu bus sukurta daug naujų, tik jau reikalaujančių visiškai kitokių įgūdžių. Prognozuojama, kad 2020 m. bus tokie svarbiausi įgūdžiai: gebėjimas kompleksiškai spręsti problemas, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, personalo valdymas, gebėjimas dirbti komandoje, emocinis intelektas, sprendimų priėmimas, paslaugų koordinavimas, derybiniai įgūdžiai, gebėjimas turimas žinias pritaikyti įvairioms situacijoms (kognityvinis lankstumas).

Prognozuojama, kad 2020-aisiais fizinė jėga bus vertinama tik vienoje iš dvidešimties darbo vietų, o daugiau nei trečdalį mums įprastų įgūdžių pakeis įgūdžiai, kurie šiandien dar nėra laikomi itin svarbiais. Todėl matymas, kas vyksta aplinkui, ir gebėjimas orientuotis bei adaptuotis prie besikeičiančios aplinkos – tai yra esminiai dalykai šiandien.

– MOSTA atliktas Nacionalinis žmogiškųjų išteklių stebėsenos tyrimas rodo, kad daugiau nei pusė studentų dirba dar nebaigę studijų. Pastebima ir tai, kad jiems geriau, negu tik studijuojantiems, sekasi integruotis darbo rinkoje. Kaip tai vertinate?

– Negalime vienareikšmiškai pasakyti, kas yra geriau – tik studijuojantis studentas ar ir dirbantis, ir studijuojantis. Kiekvienas atvejis yra individualus. Kiekvieno žmogaus galimybės ir gebėjimai taip pat yra labai individualūs. Bet akivaizdu viena – studijų laikotarpiu prioritetas turi būti skiriamas žinių kaupimui, įgūdžių lavinimui. Geriausia – derinant su profesine praktika, kuri visada prisideda ir prie žinių kaupimo, ir prie specifinių žinių lavinimo.

– Ar jau žinome, koks turi būti XXI amžiaus darbuotojas? Kas yra patraukliausia kandidato gyvenimo aprašyme?

– Manau, kad kandidato gyvenimo aprašyme niekada nerasi to, kas svarbiausia. Svarbiausi momentai atsiskleidžia tiesioginio kontakto su žmogumi metu. Labai svarbu, ar žmogus yra kūrybingas, iniciatyvus, ar jis nebijo ir nori prisiimti atsakomybę, ar jis turi idėjų ir nori pats savarankiškai judėti į priekį ir nelaukia, kol kas nors jam kažką nurodys. Gebėjimas kompleksiškai spręsti problemas, kritinis mąstymas, kūrybiškumas, gebėjimas skirtingas žinias taikyti konkrečiai situacijai, komandinis darbas – tai bus svarbiausi dalykai ateityje. Vietoje funkcinių gebėjimų žmogui bus reikalingi kūrybiniai dalykai – emocija, empatija. Kuo toliau, tuo labiau žmogui bus reikalingi įgūdžiai bendrauti, nes visus rutininius dalykus pakeis technologijos.

Kiekvienas jaunas žmogus turi atminti, kad  kūrybos, sėkmės ir ėjimo priekin pusėje yra darbas, žinios, apskaičiuota rizika ir ryžtas nesuklupti po pirmos nesėkmės.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

256 views
bookmark icon