Naujos kartos profesinis mokymas Lietuvoje: koks jis?

2019 m. sausis


Ar įmanoma Lietuvos profesinio mokymo sistemą įgalinti pakankamai greitai ir lanksčiai reaguoti į išorinius veiksnius? Koks vaidmuo ir atsakomybės tenka darbdaviui, visuomenės atstovui ar mokymo teikėjui, kuriant naujos kartos profesinį mokymą? Šie klausimai buvo pasiūlyti kaip diskusijos atspirtis, raginant diskusijos dalyvius ieškoti sprendimų, kaip būtų galima tobulinti profesinio mokymo sistemą Lietuvoje. Apie tai diskutavo Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas Boguslavas Gruževskis, Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centro direktorius Vytautas Petkūnas, Lietuvos pramoninkų konfederacijos Verslo aplinkos ir ekonomikos departamento ekspertas Raimundas Balčiūnaitis, Užimtumo tarnybos Veiklos ir valdymo departamento direktorė Giedrė Vitė ir Užimtumo tarnybos specialistė Vilija Milinienė. Diskusiją moderavo Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) vadovas Ramojus Reimeris.

R. Reimeris. Kad skiriama nepakankamai dėmesio profesinio mokymo sektoriui, matyt, sutiksime visi. Tai atsispindi tiek finansavime (pagal procentą nuo BVP esame vieni paskutinių Europoje), tiek informacija žiniasklaidoje (be Karaliaus Mindaugo profesinės mokyklos skandalo daugiau žinių nelabai ir buvo), tiek mokinių pasirinkimuose (Lietuvoje dvigubai mažesnė dalis vidurinį išsilavinimą įgyja profesinėse mokyklose nei ES vidurkis).

Neretai kalbama, kad profesinis mokymas nespėja prisitaikyti prie naujų poreikių. Kadangi iš anksto tiksliai numatyti pokyčių nepavyksta, o išsigryninus poreikius, ilgai užtrunka, kol viskas pradedama įgyvendinti, neretai susidaro situacija, kai prisitaikome prie to, prie ko reikėjo prisitaikyti vakar (ar net prieš 4 metus). Jau kelis metus rengiami profesiniai standartai ir vis grįžtama prie klausimo, ar jų išties reikia. Sukurti sektoriniai profesiniai komitetai, kurių vaidmuo ne visai aiškus. Daug investuota į pameistrystės programą, tačiau ja naudojasi vos keli šimtai mokinių. Negana to, pažangios šalys, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija, kurių mokymo modelius siekėme pritaikyti Lietuvoje, jau kalba, kad pameistrystė nėra tokia efektyvi, kaip tikėtasi.

Atsižvelgiant į šį kontekstą, kyla klausimas, ar apskritai įmanoma sukurti profesinio mokymo sistemą, kuri, nepriklausomai nuo to, ar kalbame apie pramonės revoliuciją 4.0, ar 5.0, galėtų pakankamai greitai ir lanksčiai prisitaikyti?

B. Gruževskis. Greitai prisitaikyti yra viena, o lanksčiai – kita. Vertėtų tai atskirti. Kalbant apie greitą prisitaikymą, galime išskirti dvi dimensijas – kiekio ir kokybės. Kaip spręsti nepakankamo kvalifikuotų specialistų skaičiaus problemą? Kaip pagrindinę priemonę išskirčiau profesinių mokyklų ir verslo struktūrų tarpusavio bendradarbiavimą. Kitaip kiekio nesureguliuosime – negalime priversti.

Kad profesinio mokymo įstaigos galėtų kokybiškai sureaguoti į darbo rinkos poreikius, reikia sisteminių pokyčių. Pirmiausia, reikėtų palengvinti mokymo proceso reglamentavimo naštą. Antra, reikėtų turėti patikimą išorinių veiksnių pokyčių stebėsenos sistemą. Kalbu ne apie mokyklos lygmeniu inicijuotą stebėseną, o apie nacionalinę sistemą, įtraukiant visas profesines mokyklas. Trečia, reikėtų numatyti galimybes operatyviai organizuoti mokytojų kvalifikacijos kėlimą. Galop, reikėtų turėti ir finansinius išteklius mokymo bazės atnaujinimui ir papildymui.

R. Balčiūnaitis. Sutinku ne su visomis prielaidomis, kurios buvo iškeltos pradžioje. Pavyzdžiui, tai, kad trūksta informacijos žiniasklaidoje, – svarstytina. Vertingos medžiagos, gerų pavyzdžių tikrai yra. Ypač turint omenyje pastaruosius 2–3 metus, per kuriuos nuveikta daugiau negu per 15–20 metų prieš tai. Problema yra ne informacijos stoka, o kokią informaciją daugiausia renkamės vartoti.

Profesiniame mokyme dar tebėra nemažai neskaidrumo ir neadekvatumo. Tačiau situacija keičiasi. Ypač teigiamai vertinu pakeistą priėmimo į profesines mokyklas struktūrą. Anksčiau ji, galima sakyti, buvo atvirkščiai proporcinga darbo rinkos struktūrai.

Ne visai sutinku, kad problemoms spręsti trūksta finansų. Mano galva, profesinio mokymo sektoriuje pinigų yra pakankamai. Tik ar mes teisingai juos skirstome? Manau, kad didžioji dalis lėšų yra skiriama neefektyviam tinklui išlaikyti.

Kadangi dauguma profesijos mokytojų, kaip rodo statistika, garbaus amžiaus, jų kvalifikacijos kėlimas problemos esmingai neišspręs. Verčiau pinigus nukreipti į atlyginimo kėlimą, paskatas pritraukti naujų specialistų.

Manau, kad kompetencijų trūksta ne tik mokytojų gretose, bet ir mokyklų vadovų korpuse. Ypač stinga asmeninės lyderystės.

V. Petkūnas. Būdamas Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos LINPRA prezidiumo nariu, puikiai jaučiu, kuo kvėpuoja mūsų inžinerinė pramonė, kokie spartūs pokyčiai vyksta, bandant suspėti į 4.0 traukinį. Šiuos pokyčius profesinis mokymas visą laiką tiktai vysis. Kiek bebandytume planuoti priėmimus, valstybės kvotas ir t. t., mes nežinome ir niekada nežinosime verslo planų. Niekas prieš metus nežinojo, kad Visagine bus pusantro tūkstančio darbo vietų siūlanti įmonė. Arba – Kaune „Continental“.

Lietuvoje tiktai 27 proc. mokinių vidurinį išsilavinimą įgyja profesinėse mokyklose. Europoje šis rodiklis vidutiniškai siekia apie 50 proc. Kas tie 27 proc.? Kokie tai mokiniai? Dešimtbalėje sistemoje jų pažangumo vidurkis – iki 4. Tad ar galima tikėtis, kad šie mokiniai bus pajėgūs įsisavinti naujas profesijas? Visa gamyba automatizuojama, įmonės pilnos įrangos, kuri turi veikti. Jos įveiklinimas – tai profesinis lygmuo, o ne aukštųjų mokslų duona. Aukštasis mokslas prasideda ten, kur kuriame naujas technologijas, naują žinojimą. Ar dabartiniai profesinių mokyklų mokiniai sugebėtų tapti programuotojais, mechatronikais ar elektronikais? Matyt, kad ne. Jie tikrai bus geri betonuotojai, tinkuotojai, virėjai, kirpėjai ar kiti rankų darbo profesijų specialistai. Vis dėlto, norint atliepti rinkos poreikius, reikia įsisąmoninti, kad neužteks darbo rankomis, privalu gebėti mąstyti. Manau, turėtume siekti, kad vidurinį išsilavinimą profesinio mokymo įstaigose įgytų 50 proc. šalies mokinių (Suomijoje ir Austrijoje šis skaičius siekia 70 proc.). Profesinės mokyklos taip pat turi ugdyti „šimtukininkus“, kurie galėtų „sukramtyti“ programavimą ir įveikti sudėtingas automatizuoto valdymo sistemas.

Kodėl mokiniai visgi nesirenka profesinio mokymo? Tai lemia akivaizdi sisteminė klaida. Taip jau atsitiko, kad Lietuvoje pagrindinė mokykla (dešimtmetė) prarado savo kontūrus, prasmę ir pačią idėją. Realybė yra tokia, kad pagrindinės mokyklos vaidmenį dabar perima progimnazija (aštuonmetė), kurią pabaigę mokiniai turi rinktis, kur mokytis toliau – kurioje gimnazijoje (keturmetėje). O norint mokytis profesinėje mokykloje, reikia dar du metus palaukti, nes, kaip žinia, profesinio mokymo programos prasideda tik po dešimtos klasės. Kas pusę gimnazijos pabaigęs galėtų nuspręsti pereiti į profesinę mokyklą? Tikrų tikriausia sisteminė klaida. Reikia aiškaus politinio apsisprendimo atskirti du srautus. Jeigu noriu būti akademiku, mokslininku, teisininku ar daktaru – einu į akademinę gimnaziją. O jeigu man patinka technologijos, paslaugos asmenims – renkuosi profesinio mokymo įstaigą. Jog srautai būtų lygiaverčiai, profesinėse mokyklose turime stiprinti vidurinio išsilavinimo kokybę.

Dar trumpai apie profesijos mokytoją. Negalima lyginti profesijos mokytojo su bendrojo lavinimo mokytoju, pavyzdžiui, suvirintojo su lituanistu ar geografu. Kai bendrojo lavinimo mokytojai rinkosi savo profesiją, jie galėjo modeliuoti savo gyvenimą, atlyginimą ir pan. O tas, kuris planavo būti, sakykime, suvirintoju ar programuotoju, irgi projektavo, kiek daugmaž uždirbs. Tad kas gi priverstų gerą suvirintoją ar programuotoją rinktis darbą profesinėje mokykloje už keleriopai mažesnį atlyginimą? Mano siūlymas būtų mokėti diferencijuotai – verslo sektoriaus atlyginimo vidurkį regione. Lietuvoje profesijos mokytojų skaičius nesiekia dviejų tūkstančių, todėl valstybei tai net nebūtų didelė našta.

Žinoma, tai keltų vidinę įtampą švietimo sistemoje. Bet kitaip mes niekada nepritrauksime gerų profesionalų į profesinio mokymo įstaigas. O neturėdami kompetentingų mokytojų, profesiniame mokyme niekada nepasieksime gerų rezultatų. Kiek beinvestuotume pinigų, kiek bepirktume įrangos, kiek bestiprintume administraciją, viskas vis tiek priklauso nuo mokytojo. Gali išmokyti tik tai, ką pats moki.

G. Vitė. Sutinku su daugeliu jau išsakytų dalykų. Manau, kad norint įveikti iššūkius, kylančius profesiniame mokyme, pradėti vertėtų nuo mokytojo profesijos prestižo klausimo. Tik tuomet, kai mokytoju tapti bus patrauklu, turėsime ir patrauklią profesinio mokymo sistemą.

Stebime regionus ir tikrai matome, kokie tarp jų didžiuliai skirtumai, todėl sutikčiau su mintimi, kad profesijos mokytojams galėtų būti skiriamas vidutinis darbo užmokestis regiono verslo sektoriuje.

O greitesnės reakcijos į darbo rinkos pokyčius trūkumą būtų galima spręsti ir per neformalųjį profesinį mokymą. Labai svarbu nepamiršti stiprinti ir šią švietimo sistemos vietą.

V. Milinienė. Dar atkreipčiau dėmesį į mokymo programų licencijavimo klausimą. Iš vienos pusės, taip, mokymo licencijavimo tvarka nėra lanksti. Tačiau iš kitos pusės, tam, kad galėtume lanksčiai dalinti licencijas mokymo teikėjams, mokymo teikėjų tinklas turi būti pakankamai stiprus, kokybiškas ir skaidrus. Kol kas čia – daug netvarkos. Ne visi supranta, kaip reikia organizuoti formalųjį mokymą.

Kitas dalykas – mokymo programas, manau, reikėtų tikrinti nuolat. Yra teikėjų, kurie vejasi, stengiasi, dirba kokybiškai. Bet labai daug programų, kurios buvo patvirtintos prieš kelis dešimtmečius, iki šiol nebuvo atnaujintos.

B. Gruževskis. Antrinu minčiai, kad reikia daugiau profesinio mokymo sektoriaus stebėsenos. Tiesa, ne tik nacionaliniu, bet ir Europos mastu. Manau, turime įgyvendinti atviros profesinio mokymo sistemos modelį. Kalbu apie mokyklų tinklo optimizavimą, specializuotą profesinį mokymą regionuose ir mokymo kokybės stiprinimą.

Jeigu siekiame lankstaus profesinio mokymo, taip pat turime nepamiršti didinti mokinių ir mokytojų mobilumo – sudaryti galimybes moksleiviams pasiekti geresnes mokymo bazes bei skatinti profesijos mokytojų laisvą judėjimą tarp profesinio mokymo įstaigų.

V. Petkūnas. Mano požiūriu, regione mokymo centrai turėtų būti ne specializuoti, o priešingai – daugiafunkciniai. Jeigu norimos specialybės nerandama regione, išvykstama kitur. Tačiau išvykę, jie tikriausiai į regioną nebegrįš, galbūt net šalį paliks. Principas „gimei Visagine – būsi elektriku“, nes nieko daugiau negali mokytis, nemanau, kad teisingas. Kaip ir minėjau, negalima numatyti, koks verslas įsikurs regione.

Grįšiu prie to, kad visgi didžiausia koncentracija turi būti į patį profesijos mokytoją. Kaip pasielgė suomiai? Jie padarė tris dalykus. Pirma, įpareigojo profesijos mokytojus turėti ne žemesnį negu magistro laipsnį. Antra, suteikė mokytojui autonomiją. Suomijoje apibrėžta tik tai, ką mokytojas turi pasiekti. O kokiu keliu jis tai pasieks – jo pasirinkimas. Trečia, pradėjo mokytojams mokėti šalies atlyginimų vidurkį.

R. Reimeris. Verslas, kaip patarėjas, dalyvavo mokomosios bazės ir įrangos pirkimuose, rūpinosi, kad tai, kas perkama, būtų aktualu. Tad, atrodo, jau daug nuveikta, stiprinant ryšius su verslo bendruomene.

R. Balčiūnaitis. Dar tikrai ne viskas padaryta. Dažnai tėra įsivaizdavimas, kad verslas dalyvauja, kai iš tiesų jis nėra įtraukiamas į sprendimų priėmimą. Tačiau susitarti būtina. Vienas svarbiausių dalykų verslui – prognozuojama aplinka. Norėtųsi nuoseklaus, toliaregiško požiūrio. Dalis verslo jau tikrai yra pasirengęs kokybiškam bendradarbiavimui, ypač per pameistrystę.

V. Petkūnas. Pratęsiant apie pameistrystę, yra įvairių jos modifikacijų. Tačiau tikiu, kad geriausia, kai vėliavą iškėlusi profesinio mokymo įstaiga, o mokymo laikas, praleidžiamas darbo vietoje ir mokymo įstaigoje, dalinamas proporcingai. Vokietijoje yra priimta, kad 30 proc. laiko yra praleidžiama mokymo įstaigoje, 70 proc. – įmonėje. Tačiau tai nereiškia, kad įmonė ruošia žmogų sau, konkrečiai darbo vietai.

Pastebėsiu dar ir tai, kad pameistrystė reikalinga tada, kai ekonomika auga, kai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. O vos tik ištinka ekonomikos nuosmukis, pirmieji, kurie atleidžiami iš darbo, yra būtent pameistriai. Tada vėl grįžtama prie mokymo mokyklose. Tad teisingiausia būtų rengti tiek pameistrių, kiek šiuo metu jų reikia, įvertinus aplinkybes.

R. Reimeris. Jau buvo išsakyta daug pasiūlymų, sprendimų ir galimų scenarijų, kuriant naujos kartos profesinį mokymą Lietuvoje. Pabaigai beliko sudėlioti esminius akcentus. Jūsų manymu, kokie jie?

G. Vitė. Užimtumo tarnyba tik vejasi traukinį, kovodama su brokais švietimo sistemoje ir jų pasekmėmis. Nepaklausią profesiją pasirinkęs ar netinkamai paruoštas specialistas niekada neras sau vietos po saule. Todėl kaip vieną iš uždavinių, kurį sau turime kelti, tai – profesinis orientavimas. Žinoma, investavimas į profesinį orientavimą, kol mes neturime patrauklaus, naujos kartos profesinio mokymo, būtų neefektyvus. Tačiau sutvarkius mūsų įvardytus sisteminius trukdžius, neabejoju, kad profesinis orientavimas turėtų atsidurti visų profesinio mokymo suinteresuotųjų pusių dėmesio centre.

Reikėtų ir stipresnės politinės valios, sprendžiant visos švietimo sistemos optimizavimo klausimus. Manau, turėtų atsirasti strateginis dokumentas, nurodantis ilgalaikę švietimo kryptį. Kartais vien pati frazė „sisteminiai pakeitimai“ įgyja negatyvią prasmę, tačiau šiai sistemai tikrai reikia esminių pokyčių.

Apibendrindama kaip pagrindinius elementus, kurie leistų turėti kitokį profesinį mokymą, išskirčiau švietimo sistemos optimizavimą, profesijos mokytojo prestižo kėlimą, profesionalių mokytojų dalykininkų rengimą bei profesinį orientavimą nuo pradinių klasių. Galiausiai reikėtų nepamiršti, kad renkantis profesiją, didelę įtaką turi ir verslo siūlomos darbo vietos ir jų mokamas darbo užmokestis.

B. Gruževskis. Didžiausią atsakomybę turi nešti politinių sprendimų priėmėjai. Jie turi išmanyti, komunikuoti, operatyviai veikti. Taip pat didelė atsakomybė tenka profesinio mokymo įstaigų administracijai. Vadovų atlyginimas, manau, turėtų priklausyti nuo mokymo rezultatų. Kalbant apie pedagogus, nereikėtų nuošalyje palikti jų vaidmens, ugdant minkštąsias bei karjeros kompetencijas. Taip pat juos reikia mokyti, kaip ugdyti žemesnio pažangumo mokinius.

R. Balčiūnaitis. Pritarčiau, kad kintamoji profesinio mokymo įstaigų vadovų atlyginimo dalis būtų didesnė ir priklausytų nuo, pavyzdžiui, pameistrystės plėtojimo ar turto efektyvesnio naudojimo. Taip pat, manau, labai svarbu ugdyti ir šviesti pačius profesinio mokymo sistemos administratorius. Galop, linkėčiau kalbėti ne tik apie deklaruojamą sistemiškumą, bet apie tokį, į kurį tikrai yra įtraukiamos visos suinteresuotosios grupės.

V. Petkūnas. Kalbant apie naujos kartos profesinį mokymą, esminis raktažodis – pasitikėjimas. Būtų gerai, jeigu užtektų pasitikėjimą atkurti, bet, deja, jo niekada neturėjome. Pasitikėjimą reikia sukurti. Pirmiausia, reikia dėti pastangas, kad mokiniai ir jų tėvai pasitikėtų profesinio mokymo įstaigomis, kaip gebančiomis suteikti kokybišką tiek profesinį, tiek bendrąjį išsilavinimą. Taip pat pastangas reikia nukreipti į tai, kad verslininkai būtų tikri, jog profesinėse mokyklose mokymo kokybė yra verta pinigų, kuriuos jie pasiruošę sumokėti. Tikiu, kad visa ta yra įmanoma padaryti, užtikrinant mokyklose mokymo paslaugų kokybę.

R. Reimeris. Aptarti, matyt, dar yra ką. Vis dėlto diskusijos laikas jau eina į pabaigą, tad noriu padėkoti visiems dalyvavusiems ir pasidalinusiems savo idėjomis, kaip ir kuria kryptimi Lietuvos profesinis mokymas galėtų judėti, pasitinkant 4.0 pramonės revoliucijos iššūkius. Norisi tikėti, kad išsakytos mintys ir siūlymai bus išgirsti sprendimų priėmėjų ir taps puikia atspirtimi diskusijai platesniame kontekste.

216 views
bookmark icon