Lietuva pasaulyje arba kokio aukštojo mokslo mums reikia?

2017 m.


Diskusijoje apie tai, kokia kryptimi turėtų judėti Lietuvos aukštasis mokslas diskutavo „Atviros Lietuvos fondas“ Valdybos pirmininkė, VDU Socialinių mokslų fakulteto Sociologijos katedros vedėja doc. dr. Milda Ališauskienė, „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas dr. Ainius Lašas ir VU Gyvybės mokslų centro direktorius dr. Gintaras Valinčius. Diskusiją moderavo MOSTA vadovas dr. Ramojus Reimeris.

R. Reimeris. Suprantant realijas, su kuriomis susiduria aukštojo mokslo sistema, kokia ji galėtų būti, kaip ją pataisyti, jei ji yra šiek tiek serga, norėčiau diskutuoti apie tai, kokie galėtų būti siūlymai, receptai aukštojo mokslo sistemai. Vis dėlto, tam, kad atsakytume į šį klausimą reikėtų pradėti nuo vizijos – kokią sistemą laikytume gera sistema? Kieno ir kokius poreikius ji turėtų tenkinti?

M. Ališauskienė. Diskusiją pradėčiau nuo atsakymo į klausimą, kam yra skirtas aukštasis mokslas? Mano supratimu, mes dažnai pamirštame, kad aukštasis mokslas, visų pirma, yra skirtas mums ir mūsų visuomenei, valstybė taip pat esame mes. Čia kelčiau klausimą, ar ir kiek mums reikia išsilavinusių žmonių, ar norime nuskurdinti savo visuomenę ir turėti ją lengvai manipuliuojamą, be išsilavinusio elito? Ar norėtume kurti visuomenę, kuri būtų mąstanti, nepasiduotų populizmo bangoms, turėtų kritinį mąstymą apie vykstančius procesus? Mano manymu, aukštasis mokslas Lietuvoje turėtų atliepti visuomenės poreikius. Tiek mūsų visuomenė, tiek valstybė gyvena sudėtingomis sąlygomis ir mums reikia kritiškai mąstančių žmonių.

Kitas pastebėjimas, turėtume galvoti, ką kalbame apie save ir kaip save pristatome. Matau skaičius, kuriuos rodote, užsienio studentų skaičius auga, iš tiesų, jų daugėja, bet kuo daugiau kalbėsime apie tai, kokia sugedusi yra mūsų aukštojo mokslo sistema, tuo mažiau studentų sulauksime. Šią vasarą skridau lėktuvu, atsiverčiau žurnalą, o ten Lenkijos švietimo ministerijos užsakyta reklama apie tos šalies aukštojo mokslo eksportą. Vadinasi, Lenkija kviečia užsienio studentus rinktis studijas šioje šalyje. Kalbant iš akademinės bendruomenės pozicijų, manau, kad mes daug dirbame, esame nemažai pasiekę ir esame nepelnytai nuvertinti. Valdžios institucijų retorika viešojoje erdvėje žeidžia ir žemina akademinę bendruomenę bei neprisideda prie mūsų valstybės gerovės kūrimo.

M. Katinas. Tuo, kad Lietuvos aukštojo mokslo sistema serga skundžiasi ne tik valdininkai, tačiau ir visi šviesūs žmonės, kurie analizuoja šią sritį. Pirmas žingsnis, kurį turime žengti, tai pripažinti, kad aukštojo mokslo sistema serga. Versle sakoma, kad reklamuoti save kai sergi, kai produktas prastas dar ne laikas. Pirmiausia reikia sutvarkyti produktą ir tada jį reklamuoti. Reklamuojant produktą, kuris nėra konkurencingas automatiškai sukeliama virtinė negatyvių reakcijų. Nesakau nei kuris universitetas, nei kuri programa yra prasta, bet vis dėlto, kol aptarinėjame problemas viešai, būtų labai šizofreniška užsieniui pasakoti kaip pas mus gerai. Pirmiausia reikia susitvarkyti, kai jausimės, kad esame pasiruošę, tuomet galime viešai nebediskutuoti ir sakyti, kad čia yra mūsų startinis taškas.

A. Lašas. Norėčiau taip pat sureaguoti. Buvo paminėtas populizmas, tačiau paimkime, pavyzdžiui, JAV – vieni geriausių universitetų pasaulyje ir vis dėlto JAV valdo populistinis režimas. Noriu pasakyti, kad ne visada yra taip paprasta. Grįžtant prie aukštojo mokslo paskirties temos, reikia suprasti, kad auditorijų ir klientų yra ne vienas, todėl turime kalbėti apie jų suderinimą. Mes suprantame, kad yra verslo interesai, jeigu jie nėra atliepiami ir mes neišugdome žmonėse įgūdžių, kurie yra reikalingi rinkoje, tuomet turime problemą. Iš kitos pusės, taip pat negalime žiūrėti tik į verslą ir tapti, pavyzdžiui, „Achemos“ kolegija ir sakyti, kad ruošime specialistus tik „Achemai“ ar dar kažkam. Kai kalbame apie universitetą, turime suvokti, kad jis turi platesnę misiją. Kitas dalykas, kuris man atrodo svarbus, tai kad mes imtume geruosius pavyzdžius ar tai būtų Suomija, ar kitus Vakarų šalių pavyzdžius (kad ir tą pačią Jungtinę Karalystę), įvertintume juos kritiškai ir adaptuotume. Pas mus viskas yra perdėm suvesta į skaičiavimą, į kiekybinį matavimą. Vakarų pasaulis jau supranta, kad tai nėra panacėja, kad reikia žiūrėti ir per kokybinę prizmę.

M. Katinas. Aukštajame moksle mes esame toli iki visų dimensijų paskaičiavimo. Apkritai, pasaulyje matuojant efektyvumą, matematiką naudoti yra svarbu. Paskui, kai atsiranda kompleksinė sistema, sakome, kad nereikia absoliutinti ir paliekame kokybinį rodiklį. Tačiau dažnai būna taip, kad žmonės, kuriems prastai su skaičiais bando eliminuoti skaičius, visas viešasis sektorius bando pasislėpti nuo skaičių. Teigiama, kad dirbama gerai, tačiau, kai pradedama matuoti, išlenda daug trūkumų. Skaičius reikia stebėti, o ne nuo jų bėgti. Turime  vertinti skaičius, tačiau jų nesuabsoliutinti, palikti erdvės. Vis dėlto pas mus dažnai nutinka taip, kad tie, kuriems prastai su skaičiais, gręžiasi į kokybinę dimensiją.

M. Ališauskienė. Norėčiau paprašyti, kad konkrečiai įvardintumėte kriterijus, kurie Jūsų nuomone įrodo, kad aukštojo mokslo sistema serga. Kalbate labai abstrakčiai.

M. Katinas. Mane šiek tiek stebina, kad Lietuvoje dar nepriėjome iki to taško, kad pripažintume, jog sistema serga. Atrodo buvome priėję šią vietą ir jau galėtume kalbėti kaip spręsti problemas, o šiandien vėl turime įrodinėti, kad sistema serga. Tai, kad sistema neveikia iki galo tvarkingai, rodo ne vienas rodiklis: ar tai, kiek studentų mokosi studijų programoje yra kriterijus? Ar tai, kad žmogus baigia studijas ir nedirba toje srityje yra kriterijus? Ar aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų pajamų lygis yra rodiklis?

M. Ališauskienė. Tuomet, pavyzdžiui, klasikinės filologijos programos studentų skaičius yra 5 ir ką tai rodo, Jūsų nuomone? Programos kokybę, žmonių, kurie nesirenka šios programos interesus ar dar ką nors?

M. Katinas. Mes kalbame apie efektyvų resursų naudojimą, kodėl kitose pasaulio valstybėse programų skaičius yra tris kartus mažesnis?

M. Ališauskienė. Pasaulyje yra įvairių studijų programų, o universitetas tampa ta vieta, kur leidžiama subalansuoti studijų programų poreikius ir realias galimybes. Yra programos, kurios finansiškai patrauklios ir studentai jas renkasi, nes, pavyzdžiui, galvoja, kad bus viešųjų ryšių specialistai. Tačiau žvelgiant į valstybės ateitį, turime finansuoti ir tas studijų programas, kurių reikia visuomenei. Pavyzdžiui, religijos studijos, teologija, klasikinė filologija Švietimo ir mokslo ministerija nustatė, jog pakanka 4 žmonių, kad šiose programose vyktų studijos. Manau, kad, turi būti kažkokie kriterijai, kurie leistų tokioms studijų programoms išlikti ir egzistuoti.

A. Lašas. Paremdamas kolegę, paminėsiu pavyzdį iš Bath universiteto. Kai ten dirbau, mes politologai, kurie turėdavome dideles studentų grupes, remdavome chemikus, kadangi ten grupės mažos, o mokslas labai brangus. Tad mes politologai, psichologai remdavome „technarius“.

M. Katinas. Idealistiškai galvojame, kad žmogus, kuriam yra 18 metų, visiškai brandžiai, nepriklausomai pasirenka geriausią profesiją ir kai universitete turime masę teisės studentų, iš jų finansuojame studijas, kurios yra mažiau rentabilios, tačiau, tai niekaip nesisieja nei su visuomenės, nei su tų vaikų, kurie pasirenka tokias specialybes ir baigę išvažiuoja į užsienį dirbti, nei su valstybės poreikiais.

R. Reimeris. Matyt specialybės reikalingos visos, jei sugebame jose paruošti gerus specialistus, tačiau, kai sisteminiu reiškiniu tampa tai, kad žmogus baigęs filologiją dirba pardavėju, galime daryti išvadą, kad ne viskas yra tvarkoje.

G. Valinčius. Šiandien diskutuojame apie labai svarbius dalykus, apie labai kompleksinę ir sudėtingą sistemą. Socialinių mokslų žmonės žino, kad sudėtingus socialinius procesus veikia  daugybė veiksnių vienu metu ir labai svarbu norint suprasti ir valdyti procesą, padaryti pozityvų postūmį, rasti tam tikrą „aukso tašką“. Tašką, kurį pajudinus, mažiausiomis pastangomis gautume didžiausią rezultatą. Kadangi esu biotechnologijų srities atstovas  tyrimuose dažnai stengiamės išgryninti, atmesti nereikšmingus veiksnius todėl savo pasisakyme apsistosiu ties vienu, kuris mano nuomone, gana menkai artikuluojamas šiandienos diskusijose. Tai – studijų kaina.

Savo argumentus pagrįsiu vieno seniausių pasaulyje biotechnologijos produkto – alaus –  kainos demonstracija. Čia yra trys pavyzdžiai gaminių [yra demonstruojami trys buteliai alaus: du po 0,3 ir vienas 1.0 litrų talpos – aut. past.], jie yra pagaminti skirtingose šalyse. Pasižiūrėję į kainas pamatytume, kad alaus kaina visame pasaulyje, Lietuvoje, JAV, Meksikoje, Belgijoje yra panaši, mažas buteliukas alaus kainuos apie vieną eurą. Po didelių pastangų, apatinėse parduotuvių lentynose, radau pigesnio lietuviško produkto, kuris  parduodamas tris kartus pigiau. Šitas, 1.0 litro butelis, kainuoja 90 centų, taigi pagal tūrį šis produktas yra tris kartus pigesnis už produktą mažajame buteliuke. Tada paklausiau pažįstamo aludario – gal pavyktų pagaminti alaus už 10 centų, tai yra 10 kartų pigiau nei produktas, kurį dabar demonstruoju? Man atsako, kad galima pabandyti, tačiau šį gaminį vadinsime ne alumi, o surogatu. Mat, vietoje apynių dėsim pakelės krieno, vietoj miežių – cukraus, parauginsime ir supilstysime į kažkokią techninę tarą be etiketės. Taigi, biotechnologinuose procesuose kaina lemia veiklos rezultatą – produkto kokybę.

Specialistų rengimas ir moksliniai tyrimai universitetuose irgi yra veikla, kuri susijusi su tam tikromis sąnaudomis ir kaina. Visi žinome, kad studijų kaina Ivy League universitetuose yra per 60 tūkst. JAV dolerių per metus, valstijų universitetuose nuo 25 iki 35 tūkst. per metus. Europoje kaina yra 20 tūkst. EUR, Skandinavijoje apie 25 tūkst. EUR. Tačiau mes, negalėdami pagaminti tokio produkto kaip alus už 10 centų, daug sudėtingesnį  „produktą“ tokį, kaip aukštasis išsilavinimas įsivaizduojame galintys pagaminti bent dešimt kartų pigiau nei kitur ir tik už 2528 eurus! Jei taip, tai esame labai efektyvūs. Ir jokių čia reformų nereikia! Po 4 metų studijų, investavę tik 10 000 eurų turime absolventą, kuris kai kurių „ekspertų“ nuomone turi būti pasiruošęs IV-ajai pramonės revoliucijai, o universitete parengti mokytojai – demonstruoti kūrybiškumą, platų akiratį ir kt. savybes.

O jeigu visgi nutartume, kad už 2528 eurus per metus neįmanoma paruošti universiteto bakalauro laipsnį turinčio specialisto? Ir jei sutartume, kad kaip ir  Skandinavijoje mums reikėtų skirti bent 20000 EUR vienam studento studijoms per metus, kiek tai kainuotų pinigų valstybei, turinčiai virš 90000 studentų? Tiksliai negaliu pasakyti, bet įvertis turėtų būti bent 1,9 mlrd. eurų per metus. Dabar turime paklausti, ar galime tokį specialistų skaičių paruošti Lietuvoje, skirdami normalų pagal tarptautinius standartus finansavimą vienam studijuojančiam? Aišku, kad negalime.

R. Reimeris. Atrodo, kad problematiką įvardinome, rengiame labai daug specialistų ir labai masiškai, tačiau nebūtinai kokybiškai.

M. Katinas. Minėtas pavyzdys labai gerai atskleidė situaciją, iš čia kyla natūralus uždavinys. Formulėje yra du kintamieji: sumažinti studentų skaičių dvigubai, ypač turint omenyje tai, kad į mūsų sistemą priimame žmones labai nepasiruošusius ir aukštajame moksle dalyvauja daugybė žmonių, kurie galėtų dalyvauti žemesnio lygio studijose. Kitas klausimas yra ar mūsų universitetų sistema efektyviai išnaudoja resursus, kad gaunamus pinigus nukreiptų į ugdymo tikslą. Čia grįžtame prie klausimo, apie kurį diskutavome iš pradžių, kiek mes galime turėti studijų krypčių, kuriose studentų skaičius yra mažas? Šių trūkumų pataisymas leistų padidinti finansavimą tenkantį studentui, vėliau, kai sistema bus subalansuota, tada galima į ją ir papildomai investuoti, tikintis, kad investicijos bus nukreiptos į ugdymą.

R. Reimeris. Milda, jūs kaip tik minėjote, kad reikia didinti žmonių gaunančių aukštąjį išsilavinimą skaičių, tam, kad kovotume su propaganda ir kitomis neigiamybėmis. Kokia būtų jūsų reakcija į visiškai priešingą siūlymą?

M. Ališauskienė. Kalbant apie priimamus į aukštąsias mokyklas studentus turime prisiminti ir vidurinio lavinimo sistemą ir įvertinti jos kokybę bei tai kaip moksleiviai parengiami studijoms. Nes dabar dažnu atveju aukštosioms mokykloms tenka gerokai padirbėti, kad pakeltų įstojusiųjų lygį. Nepaisant to, laikyčiausi tos pozicijos, kad pas mus yra puikių studijų programų, puikių savo sričių ekspertų, yra parengiami žmonės, kurie išvyksta toliau tęsti studijas į užsienį, ir iš ten nebegrįžta. Nebegrįžta ir todėl, kad ši sistema nebepriima jų atgal, bet tai jau kitos diskusijos tema.  O tai ko reikia visuomenei ir valstybei turime visi kartu nuspręsti. To neturėtų nuspręsti kažkokie mistiniai ekspertai, kokie nors negirdėtų verslininkų forumai, tai turime nuspręsti visi.

Pavyzdžiui, šiemet buvo suburtas Lietuvos humanitarinių ir socialinių (HSM) mokslų sąjūdis, kurio atstovai rašė kelias peticijas. Ir tai buvo pirmasis kartas, kai šių sričių atstovai buvo pakviesti į susitikimą ministerijoje, iki šiol visose darbo grupėse dėl aukštojo mokslo sistemos reformos HSM mokslininkai nebuvo atstovaujami, tuo tarpu ne vieno verslo atstovai buvo.

A. Lašas. Esminis dalykas, apie kurį turime kalbėti, yra žmonės. Tiek kalbant apie studentus, tiek apie profesūrą. Mes galime sukurti labai efektyvią sistemą, tačiau ji neveiks, jei joje nebus atitinkamai dirbančių žmonių.

R. Reimeris. O kas, Jūsų nuomone, yra efektyvi sistema?

A. Lašas. Aš matau du universitetus Lietuvoje, su filialais Klaipėdoje ir Šiauliuose. Įvykdžius tokią konsolidaciją galima būtų palaikyti ir mažesnes programas, kurios yra mums svarbios. Pavyzdžiui, religijotyros ar istorijos studijų. Tokiu atveju, didelis universitetas gali sau leisti turėti nedideles studijų programas, kurios yra labai specializuotos, tačiau valstybei reikalingos. Esant efektyviai sistemai, tokias programas finansiškai galėtume nesunkiai išlaikyti. Sukūrę tokią sistemą, galime žengti kitą žingsnį ir investuoti į žmones. Tada reikia ieškoti stiprių žmonių ir jiems atitinkamai mokėti. Jeigu man ministerija kažkiek padeda, prisideda iš valstybės pusės, tai yra būdas prisitraukti gabius žmones. Šie žmonės gali transformuoti mūsų akademinę kultūrą. Jie gali išmokyti kolegas kaip reikia „daryti mokslą“. Jie dirba kartu, bendradarbiauja, pritraukia kitus žmones, pamažu užveda tą moksliškumo variklį. Ir per tai transformuojama sistema.

Studentams, kurie ateina, kartelė turi būti pakelta. Galimas ir kitas variantas – priimti studentus, nuleidus kartelę žemai, tarkime, priimame daug studentų, bet po to išgryniname ir atmetame nemotyvuotus. Vienaip ar kitaip nemotyvuoti studentai turi atskristi. Kol kas mes tik tempiame gumą, siūlome tris kartus perlaikyti egzaminus, vėl ir vėl pasitempti, o tai nieko neduoda.

M. Ališauskienė. O kokios to priežastys? Tokios, kad studijų finansavimas surištas su studentu ir jo krepšeliu, tad universitetai negali švaistytis studentais, nes nuo jų priklauso daugelio žmonių darbo vietos. Vis dėlto kai kalbame apie kokybę, kyla klausimų ar bus pasiekiamas norimos kokybės lygmuo jei auditorijoje bus daugiau studentų?

G. Valinčius. Jeigu Lietuvoje norime padaryti tuos pokyčius, apie kuriuos kalbame, t.y., tapti ne tik aukštųjų technologijų, bet ir įtakingu politinės, ekonominės minties židiniu, pirmas žingsnis, kurį turime žengti – per du ar tris metus sumažinti valstybės finansuojamų vietų skaičių tris kartus.  Pateikto pavyzdžio kategorijomis kalbant, pereiti nuo 10 centrų už buteliuką bent iki 30 centų. Pasiekti maždaug 7 000 ar 7 500 eurų studijų lėšas vienam studentui per metus. Suprantama, kad keisis ir studentų, ir profesorių skaičius šalyje. Reikia suprasti, kad minėtos lėšos skiriamos ne vien tik profesorių atlyginimams. Tai ir infrastruktūra, prieiga prie šiuolaikinių studijų ir mokslo šaltinių, socialinė-kultūrinė studijų aplinka. Be to, moksliniai tyrimai. Nesvarbu ar vietinis, ar atsikviestas iš užsienio, tiksliuosiuose moksluose iškilaus profesoriais įdarbinimo kaina yra  3-4 milijonai eurų. Didesnė dalis šios sumos skiriama ne profesoriaus atlyginimui, o infrastruktūrai įsigyti (atnaujinti)  ir išlaikyti, tyrimo grupei suformuoti, doktorantams ir postdokams, kuriems save gerbiantis profesorius nemokės 300 eurų, o bent jau 2000 eurų per mėnesį. Gerųjų pavyzdžių, kai su dešimt kartų mažesniais biudžetais pasiekiame rezultatų, palyginamų su vakarietiškais universitetais,  yra ir pas mus VU Gyvybės mokslų centre, tačiau kai kalbame apie visą šalies aukštojo mokslo sistemą ji nėra tvari ir greitai nustos funkcionuoti,  jei mes nesumažinsime apimčių, žinoma, palikdami bent tą patį bendrą finansavimą, kuris BVP dalies požiūriu atrodo patenkinamai.

Vykdydami tinklo pertvarką, turime prisiminti, kad svarbu yra ne universitetų skaičius, o tai, ką daro universitetai. Ateityje turėtume išskirti dvi kategorijas universitetų, pirmoje kategorijoje turi būti tyrimų universitetai, juose būtų vykdomi aukšto lygio moksliniai tyrimai. Šie universitetai galėtų pretenduoti į valstybės subsidijas mokslui ir tai, tik tuo atveju, jei patys sugebėtų iš išorės šaltinių uždirbti tiek pat ar daugiau nei gauna iš valstybės tiesioginės subsidijos keliu. Tarkime, dideliam universitetui yra skiriama subsidija mokslui 20 mln., o pats universitetas dar 25 mln. užsidirba MTEP veiklai iš šalies. Tada viskas gerai. Kitas universitetas, tarkime, pretenduoja 3 mln. valstybės subsidija mokslui, tačiau pats nesugeba uždirbti nei 300 tūkst. Taigi tie 3 mln. jam nebūtų skiriami. Tai sutvarkytų biudžetus mokslui, kuris yra sudėtinė universitetų veiklos dalis.

R. Reimeris. Turime labai praktišką pasiūlymą, per kelis ateinančius metus sumažinti valstybės finansuojamų studentų skaičių 3 kartus ir taip padidinti finansavimą tenkantį vienam krepšeliui. Vis dėlto esame, kadangi esame riboti laike, turime eiti prie apibendrinimo. Buvo pasakyta tokia frazė „aukso taškas“, tai yra taškas, kurį spausdami gautume daugiausiai naudos. Milda, kokia jūsų nuomonė, kas tai būtų?

M. Ališauskienė. Manau, kad svarbu pradėti nuo požiūrio į dirbančius aukštajame moksle keitimo, vertinti jų darbo kokybę, iniciatyvas ir rezultatus. Tikrai tenka pripažinti, kad aukštojo mokslo sistemoje yra nemažai žmonių, kurie dirba ne ten, kur turėtų dirbti, tačiau tai yra platesnė mūsų visuomenės problema, kad žmonės neranda sričių, kur norėtų dirbti. Tenka kalbėti ir apie švietimo politikos trūkumus, studijų kokybės priežiūros nebuvimą. Pavyzdžiui, Studijų kokybės vertinimo  centras įvertina studijų programas bei jas teikiančias institucijas, tačiau nežinoma, kokos priemonės taikomos neatitinkančioms reikalavimų programoms bei institucijoms. Vadinasi pateikiamos kokybės vertinimo išvados, tačiau klausimas, kiek pokyčių institucijoje ar programoje įvyksta, išlieka atviras. Studijų kokybės vertinimo sistema Lietuvoje galėjo veikti, tačiau ji nesuveikė, net ir vertinant kai kuriuos universitetus, juk žinome, kad kai kurie universitetai užsienio ekspertų buvo įvertinti neigiamai, tačiau kas iš to?

R. Reimeris. Taigi teigiate, kad kokybės užtikrinimo sistema turėtų būti prioritetas?

M. Ališauskienė. Taip, tačiau turime atkreipti dėmesį į tai, kaip tą kokybę vertiname. Jei vertiname tik tarkime publikacijų skaičių, tai  yra vienas dalykas, tačiau, jei pakeliame kartelę ir sakome, kad nuo šiol visi turime publikuotis vakaruose, tai yra jau visai kita kartelė, ir natūraliai atsiranda tų, kurie jos neperžengia. Tačiau nemažiau svarbus tarptautiškumo aspektas – užsienio studentai Lietuvoje. Susiduriame su problema, kad lietuvaičiai dažnai negali studijuoti užsienio kalbomis ir tai yra ne tik universiteto problema, kad žmogus negali studijuoti užsienio kalba.

R. Reimeris. Tuomet kelčiau klausimą, kaip jis pateko į universitetą? Tokių studentų neturime priimti į universitetus, mes tik švaistome pinigus: nepasiruošusį žmogų priimame į universitetą ir tikimės, kad kažkas iš to išeis.

A. Lašas. Tokie dalykai vyksta ir užsienyje, dėl to, kad yra mokami pinigai. Pavyzdžiui, kai dirbau Jungtinėje Karalystėje, studijuodavo nemažai studentų iš Kinijos. Jų anglų kalba buvo labai varginga, taip vadinama „Google English“. Šiuos studentus „stumdydavo“ tai į vieną, tai į kitą programą… Juk tai yra finansai universitetui ir niekas jų nenori prarasti. Tuo tarpu pas mus rinka yra maža, todėl ji dar labiau išsikraipo.

R. Reimeris. Ainiau, koks būtų jūsų „aukso taškas“?

A. Lašas. Yra du dalykai, kuriuos norėčiau paminėti. Pirmas dalykas, kuris man labai svarbus yra tas, kad pas mus daromos reformos dažnai nėra išbaigtos savo logika. Pavyzdžiui, anksčiau buvo daroma vadinamoji liberali reforma. Ten nebuvo liberali reforma, nebuvo ten jokio liberalizmo, na tiksliau buvo 50 proc., kita 50 proc. buvo finansavimas iš valstybės. Ir tas liberalumo principas, kuris turėjo eiti su tam tikra logika, nesuveikė.  Tie universitetai, kurie pagal liberalizmą turėjo neišlikti, išliko, nes nebuvo liberalios reformos. Tame yra bėda, kad mūsų reformos nėra iki galo logiškos ir jos nenuveda ten kur norėtume nueiti. Kitas dalykas yra pasitikėjimas, kai darome reformą turime sulipdyti visas puses. Pavyzdžiui, kalbame apie konsolidaciją, iškart turime galvoti apie mechanizmą kaip bus mokama, konsoliduojame, ateina pinigai, kaip jie nueina dėstytojams.

M. Katinas. Labiausiai stebiuosi tuo, kad akademinėje bendruomenėje vadybinis, strateginis mokslas yra laikomas spekuliantų kategorija. Nors, iš tiesų, universitetas taip pat yra organizacija, kuriai reikia kokybiškos vadybos. Versle pokyčių valdymo strategijos, sinergijos, efektyvumo didinimas, rodikliai, matavimai išrasti seniai ir akademiniame pasaulyje net 3 proc. to, kas naudojama pasaulinio lygio organizacijose, nėra naudojama, o tikrai yra ko pasimokyti. Vis dėlto pirmas dalykas, kurį turime padaryti siekdami imtis padėties gerinimo, tai pripažinti, kad problema yra. Jeigu pripažįstame, kad problema yra tada turime sutarti, kodėl tai yra problema, kai matome tuos rodiklius, žinome, kodėl jie neveikia, tada galime bandyti padaryti pokytį. Sutikčiau su Ainium, kad bet kokios dimensijos valdymui neužtenka paspausti mygtuką ir po trijų metų gauti rezultatą. Tai yra tam tikra iteracija, kai atlieki pokytį, atgal grįžta signalas, kad kažkas neveikia tuomet reikia reaguoti. Tarkime G. Steponavičiaus reformos atveju, jei buvo įdiegta „krepšelinė“ sistema, tačiau nepagalvota apie tai, kad nefiksuotas minimalus balas leidžia universitetams pradėti piktnaudžiauti, šį trūkumą labai lengva išspręsti – reikia įsivesti kokybinį parametrą, svertinį santykį, pažiūrėti ką žmogus veikia po universiteto ir po kelių metų galėsi turėti subalansuotą sistemą. O šiai dienai neturime tvarios sistemos: turime pusę leisgyvių akademinių institucijų, kitos yra gyvos. Taip yra dėl to, kad nėra kompetencijų centro, kuris ne tik mygtukus paspaustų, bet sugrįžtų ir pataisytų trūkumus. Švietimo reformoje labai norisi, kad valstybė leistų sau sukurti branduolį protingų žmonių, dedikuotų jam šią užduotį ir jie tą pokytį darytų ilgai ir nuobodžiai. Šiandien pokytį daro kelių žmonių grupė, jie neišvengiamai padarys daug klaidų, nes trijų žmonių grupė nėra pajėgi stebėti kompleksinę sistemą. Mano siūlymas yra nepagailėti lėšų pokyčių valdymo centrui, kur dirbtų geriausi mūsų specialistai. Tegul jie toje sistemoje dirba ir su ja iteruoja.

R. Reimeris. Problema matyt yra ne vien pokyčių valdymas, problema yra, kai atsimušama į sieną ir jokie pokyčiai nevyksta. Vis dėlto diskusijos laikas jau eina į pabaigą, tad noriu padėkoti visiems dalyvavusiems ir pasidalinusiems savo idėjomis, kaip kuria kryptimi būtų galima toliau judėti su aukštuoju mokslu Lietuvoje.

186 views
bookmark icon