„Kurk Lietuvai“ vadovė: „Dažnas jaunasis profesionalas, išdrįsęs „pasimatuoti“ Lietuvą, čia ir pasilieka“

2018 m. spalis


Dar praėjusio amžiaus pradžioje Maxas Weberis pastebėjo, kad valstybės tarnautojas – ypatinga pareiga. Tai žmonės, dalyvaujantys viešajame valdyme, siekiantys jį modernizuoti vardan visų piliečių gerovės. Tačiau darbas viešajame sektoriuje, palyginti su darbu privačiame sektoriuje, neretai nėra toks patrauklus, ypač jauniems profesionalams. Tebėra gajūs neskaidraus valdymo, kovos su vėjo malūnais (supraskite – kovos su biurokratija), valstybės tarnautojų kaip išlaikytinių ir kiti stereotipai. Vis dėlto požiūris pamažu keičiasi ir į viešąjį sektorių ateina dirbti nauja, norinti pokyčių karta. Prie to stipriai prisideda programa „Kurk Lietuvai“, kviečianti tarptautinės patirties turinčius profesionalus prisidėti prie modernios Lietuvos kūrimo. Apie jaunųjų profesionalų integracijos į viešąjį valdymą svarbą kalbamės su „Kurk Lietuvai“ vadove Agila Barzdiene.

– Lietuvoje, kitaip nei daugelyje Vakarų Europos šalių, darbas viešajame sektoriuje – vis dar nepatrauklus. Kaip manote, kodėl?

– Priežasčių, kodėl visuomenė viešojo sektoriaus atžvilgiu nusiteikusi neigiamai, ko gero, yra ne viena. Pirmiausia tai, mano manymu, lemia lyderystės trūkumas. Mes vis dar negalime įpirkti aukščiausio lygio projektų vadovų, kurie ryžtųsi įgyvendinti pokyčius. Viešajam sektoriui yra sudėtinga finansiškai konkuruoti su privačiu verslu dėl specialistų lygmens darbuotojų, ypač tų, kurie turi išskirtines kompetencijas. Antra, visuomenėje vis dar tebėra gajus stereotipas, kad darbuotojų atranka viešajame sektoriuje yra neskaidri, nepaisant to, kad, ko gero, nerastumėme nei vienos viešojo sektoriaus įstaigos ar organizacijos, kuri nepatirtų sunkumų, bandydama pritraukti kandidatus į viešojo sektoriaus organizuojamus darbuotojų atrankos konkursus. Viešojo sektoriaus vengimo priežastimi, manau, tampa ir tai, kad jame dažnai pamirštama, ko gali reikėti Y ar Z kartai. Pamirštama, kad didžiulė hierarchija, funkcinis darbas, galimybės savirealizacijai trūkumas nėra tie aspektai, kurie viliotų jauną žmogų dirbti ministerijoje ar savivaldybėje. Galop, viešasis sektorius ir viešojo sektoriaus darbuotojai vis dar dažnai matomi kaip išlaikytiniai, o ne kaip pridėtinę vertę valstybei ir jos piliečiams kuriantys asmenys.

Kaip bebūtų, manau, šis požiūris po truputį pradeda keistis. Atsiranda vis daugiau įvairių viešojo sektoriaus organizacijų, pasižyminčių išskirtine vadyba, efektyvumu ir pasiektais rezultatais. Pavyzdžiui, užsienio investicijų plėtros agentūra „Investuok Lietuvoje“, Konkurencijos taryba, MOSTA. Didžiulius pokyčius matome ir Vyriausybės kanceliarijoje, kur sparčiai diegiamas projektų valdymas.

Sutinku, kad kol kas šioms vos kelioms progresyviau veikiančioms organizacijoms yra sudėtinga atsverti visuomenėje įsivyravusią neigiamą nuomonę, tačiau iniciatyva jau yra matoma.

– Kokių žmonių labiausiai stinga viešajame sektoriuje?

– Jei reiktų išskirti tik vieną kategoriją, tuomet pastebėčiau, kad labiausiai stinga projektų vadovų, kurie iš tiesų supranta, kas yra rezultatas ir kaip jo pasiekti.

– Kodėl siekiate būtent tarptautinę patirtį turinčius jaunus profesionalus pritraukti į viešąjį sektorių?

– Visi tie, kuriems teko gyventi užsienyje, ko gero, sutiktų, kad, nepriklausomai nuo to, ar pusei metų, ar ilgiau buvo išvykę, jautė poreikį pakovoti už save, įrodyti, kad nesi prastesnis, kartu ir tobulinti užsienio kalbos žinias, išsiugdyti daugiau tolerancijos kitaip mąstantiems, praplėsti savo akiratį. Kol kas kalbu tik apie minkštąsias užsienio patirties turinčių žmonių savybes, o kiek dar skirtingų kompetencijų, įgytų studijuojant prestižiniuose pasaulio universitetuose ar dirbant stambiausiose pasaulio korporacijose, tarptautinėse nevyriausybinėse organizacijose. O mums čia, Lietuvoje, neretai nereikia išradinėti dviračio, galime pasinaudoti jau esamais sprendimais, juos adaptuodami ir tobulindami. Tai ir yra esminė priežastis, kodėl į programą priimame asmenis, turinčius tarptautinės patirties.

– Ar programą palaiko institucijos? Kiek jų kasmet dalyvauja programoje?

– Jau esame dirbę su daugiau nei 50 skirtingų viešojo sektoriaus institucijų. Reakcijų būna visokių – nuo „neturiu laiko praktikantams“ iki „labai prašome, atsiųskite mums daugiau tokių puikių dalyvių“. Žinoma, kaskart atsiremiame į žmogiškąjį faktorių bei lyderystę institucijoje. Praktika rodo, kad sėkmingiausi projektai būna ten, kur vadovai supranta, kokią problemą bandome padėti išspręsti, ir prisideda užtikrindami tęstinumą. Jei programos dalyviams projektai yra pasiūlomi tik dėl to, kad būtų gauta „varnelė“, tai ir rezultatai, tikėtina, šlubuos. Kaip bebūtų, jaučiame didelę atsakomybę už valstybės investicijas į programos veiklą, todėl kiek įmanydami stengiamės padėti institucijoms surasti labiausiai skaudamas vietas, kad projektų vien tik dėl „varnelių“ nebūtų.

– Ar programa patraukli tarp lietuvių, gyvenančių užsienyje?

– Atrankos metu kasmet sulaukiame didžiulio susidomėjimo – svetainės atrankos skiltyje fiksuojame tūkstantinius apsilankymus. Įdomu tai, kad, pavyzdžiui, pastaruoju metu stipriai padidėjo moterų aktyvumas, palyginti su vyrų aktyvumu. Kandidatų – moterų ir vyrų – santykis buvo 7:3. Taip pat įdomu stebėti, kaip keičiasi interesų sritys – tai, ką į Lietuvą grįžusieji norėtų keisti. Pastebėjome koreliaciją tarp sričių, kuriose norima inicijuoti pokyčius, ir tų skaudulių, apie kuriuos daugiausia rašo šalies žiniasklaida. Pavyzdžiui, prieš porą metų, kuomet žiniasklaida mirgėte mirgėjo smurtą patyrusių vaikų, pagrobtos merginos ir panašiomis istorijomis, beveik visi kandidatai norėjo spręsti socialines problemas. Prieš metus, žiniasklaidai nemažai rašant apie kibernetines atakas ir nacionalinį saugumą, kandidatai rinkosi būtent šios srities temas, akcentuodami jų aktualumą. Pastebėjome ir tai, kad nepaisant to, kad susidomėjimas „Kurk Lietuvai“ programa yra didžiulis (vien socialinėse medijose mūsų pranešimus pamato beveik pusė milijono žmonių), geriausiai visgi veikia gyvi susitikimai su bendruomenėmis, dalyviams ar organizatoriams gyvai pasidalinant istorijomis.

– Programos forma yra projektinė veikla. Kodėl būtent tokią formą pasirinkote?

– Pasirinkome projektinę formą, nes taip geriausiai galime užtikrinti programos rezultatyvumą ir geriau planuoti bei matuoti savo veiklos efektyvumą.

– Galbūt kai kuriuos projektus jau pavyko įgyvendinti ir sukurti „apčiuopiamą“ pridėtinę vertę?

– Jau esame įgyvendinę per 180 įvairiausių projektų. Pavyzdžiui, vieni programos dalyviai parengė ir pradėjo įgyvendinti „Startup Visa“ modelį, skirtą palengvinti imigracijos taisykles inovatyviems startuoliams iš trečiųjų šalių. Kiti sprendė stipendijų studijuojantiems geriausiuose pasaulio universitetuose skyrimo problemą, pasiūlydami finansavimo pilnoms studijoms užsienyje modelį ir studentų grąžinimo mechanizmą. Treti programos dalyviai pasiūlė ir pradėjo įgyvendinti modelį, pagal kurį doktorantūros studijas galima vykdyti ne tik universitete, bet ir bendradarbiaujant universitetui bei verslo įmonei ar viešojo sektoriaus bei nevyriausybinei organizacijai. Dar kiti dalyviai parengė koncepciją bendradarbiavimo susitarimams su ES šalimis narėmis dėl greitojo reagavimo pajėgų kibernetinio saugumo srityje kūrimo. Visa tai – tik keletas projektų pavyzdžių. Labiausiai džiugu dėl to, kad daugelis projektų išeina už koncepcinio lygmens ribų ir inicijuoja realius pokyčius.

– Kokiais atsiliepimais apie viešąjį sektorių dalinasi programos dalyviai? Kaip manote, kas yra „žemai kabantys vaisiai“, tobulinant viešąjį sektorių?

– Ko gero, esminis pastebėjimas būtų toks – kuo daugiau atsakomybių ir pasitikėjimo įgyja profesionalas, tuo atsiranda didesnė motyvacija kurti vardan tos Lietuvos. O daugiausiai potencialo visi įžvelgia būtent per partnerystes ir bendradarbiavimą. Dar neretai institucijose pastebima, kad sprendimai gimsta uždaruose kabinetuose ir pamirštama apie poreikį atsiverti ne tik visuomenei, bet ir savo kolegoms ar suinteresuotoms šalims.

– Ką veikia programą baigę dalyviai? Ar jie ir toliau kuria Lietuvai?

– Daugiau nei 80 proc. programą baigusių dalyvių lieka dirbti Lietuvoje, o daugiau nei 30 proc. lieka kurti Lietuvai viešajame sektoriuje. Ūkio ministras, keturi premjero patarėjai, ministrų patarėjai, vicemeras, tarybų nariai, ekspertai įvairiose institucijose, verslų įkūrėjai ir vadovai, asociacijų vadovai, dėstytojai, gydytojai – tai tik keletas pozicijų, kurias užima programą baigę dalyviai. Būdami šiose pozicijose jie ir toliau, neabejoju, kuria savo šaliai.

– Koks, Jūsų manymu, yra ateities viešasis sektorius? Ar viešasis sektorius Lietuvoje jau keičiasi, ar prireiks dar ne vienos panašios į „Kurk Lietuvai“ programos, kad jį modernizuotume?

– Šiuo klausimu esu labai optimistiškai nusiteikusi. Matydama dabartinius pokyčius, kurie vyksta valdymo srityje viešajame sektoriuje, manau, kad jau sunku būtų atsigręžti – judame tik pirmyn. Tiesa, galbūt ne taip greitai, kaip norėtumėme ir galėtumėme, bet svarbiausia – tinkama kryptimi. Kuo daugiau turėsime gerosios organizacijų valdymo praktikos, kuo plačiau komunikuosime apie pavyzdinius atvejus, užuot akcentavę vien problemines sritis, tuo daugiau pritrauksime specialistų į viešąjį sektorių, kurie bent trumpam norės jį „pasimatuoti“ ir prisidėti prie jo kūrimo.

Tikiuosi, kad ateityje tokių pasisakymų, kaip „metus laiko dirbau Vyriausybės kanceliarijoje ir turėjau galimybę prisidėti prie Lietuvos įvaizdžio strategijos kūrimo“ ar „pusę metų Energetikos ministerijoje padėjau įgyvendinti viziją, kaip tapti šalimi, kuri naudoja vien alternatyvios energetikos išteklius“, girdėsime vis dažniau ir kiekvienas su didžiuliu pasididžiavimu kursime tokią Lietuvą, kokią norime matyti.

Programa „Kurk Lietuvai“ startavo 2012 m. Dalyviams programa suteikia galimybę savo žiniomis ir idėjomis dviejų pusmečio trukmės rotacijų metu prisidėti prie realių pokyčių inicijavimo įvairiose viešojo valdymo srityse. „Kurk Lietuvai“ – tai ne stažuotė ar praktika, o pilnavertis darbas, skatinant tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kurio metu pasiekiami pamatuojami rezultatai.

50 views
bookmark icon