B. Leiputė. Kintančių sąlygų fone ypač reikšminga numatyti gebėjimus, užtikrinančius tvarų valstybės augimą

2018 m. rugsėjis


Gyventojų įgūdžiai yra neatsiejama nacionalinės ekonomikos, darbo rinkos, investicijų  ir inovacijų bei kitų vystymosi strategijų dalis. Kintančių sąlygų fone, aktualūs įgūdžiai yra reikalingi siekiant užtikrinti tvarų valstybės ekonominį bei socialinį vystymąsi ir pasinaudoti galimybėmis, kurias atneša ekonominis augimas. Švietimo sistemos ir darbo rinkos sąveika yra būtina sąlyga siekiant efektyvesnio asmens gebėjimų, žmogiškojo kapitalo ir darbo vietos suderinamumo. Turimų ir reikalingų įgūdžių suderinamumas lemia nedarbo tendencijas, ypatingai jaunesnėse amžiaus kategorijose. Dėl nepakankamos, asimetrinės informacijos tarp skirtingų – darbo ieškančių ir darbą siūlančių – žaidėjų tobulas suderinamumas yra neįmanomas, tačiau tinkama strategija šį atotrūkį gali sumažinti. Asmens lygmenyje galimybė įgyti tinkamus gebėjimus prisideda prie visapusiško asmens augimo bei potencialo panaudojimo. Dėl šių priežasčių vienas iš sprendimų priėmėjų ir suinteresuotų šalių uždavinių yra identifikuoti gebėjimus, kurie bus aktualūs ateityje.

Sprendimų priėmėjai, suinteresuotos institucijos ir visuomenė kasmet susiduria su naujais ar vis pasikartojančiais klausimais, į kuriuos atsakyti padėtų strateginiai prioritetai žmogiškojo kapitalo vystymo srityje. Šiuos klausimus galima suskirstyti į tris kategorijas: susijusius su užimtumu, švietimu ar ekonomika. Analizuojant užimtumą, valstybiniu ir regioniniu lygmeniu reikalinga identifikuoti perspektyvias sritis darbuotojų ir bedarbių perkvalifikavimui, aukštos kvalifikacijos darbuotojų poreikį bei kitas darbo rinkos perspektyvas asmeniniam karjeros planavimui. Švietimo sistemoje kylantys klausimai dažnai susiję su aktualių studijų pasiūla, absolventų integracija darbo rinkoje, mokymo turinio aktualumu ir tinkamų įgūdžių vystymu. Ekonominiai klausimai liečia valstybės konkurencingumą globaliu ir regioniniu mastu, pramonės ir prekybos orientavimą identifikuojant prioritetinius sektorius bei gebėjimų pasiūlą juose. Sisteminga žmogiškojo kapitalo vystymo strategija sudarytų prielaidas vientisam politikos įgyvendinimui atskirose srityse.

Gebėjimų strategijos formavimas

Sektinu žmogiškojo kapitalo plėtros strategijos pavyzdžiu galima įvardinti 2016 metais Airijos Vyriausybės priimtą Nacionalinę gebėjimų strategiją 2025, kuri laikoma kertiniu tvaraus ekonominio augimo pagrindu. Strategijoje pateikiamas dabartinis Airijos gyventojų gebėjimų profilis, strateginė vizija ir tikslai ateities gebėjimams vystyti. Taip pat pateikiamas aiškus planas, kaip ši vizija bus įgyvendinama. Pasak Airijos ministro pirmininko, Vyriausybė turi ilgalaikį ekonomikos planą, kurio pirmas žingsnis yra naujų ir gerų darbo vietų kūrimas. Gebėjimas kurti ir pritraukti naujas darbo vietas ir turėti joms reikalingus žmones priklauso nuo gerai išsilavinusios, aukštus gebėjimus turinčios visuomenės bei į besikeičiančias sąlygas reaguojančios darbo jėgos. Nacionaline gebėjimų strategija siekiama užtikrinti lanksčią švietimo ir mokymo sistemą, gebančią reaguoti į greitai besikeičiančią aplinką bei galinčią teikti skirtingų gebėjimų rinkinį, kuris bus reikalingas dešimčiai ar daugiau metų. Šešiais strateginiais tikslais (pav. 1) siekiama gerinti gebėjimų vystymą, jų pasiūlą ir panaudojimą ateinančius dešimt metų. Kertinės strategijos veiklos apima: Nacionalinės gebėjimų tarybos įsteigimą; 50000 mokymosi ir stažuočių vietų sukūrimą; mokymosi visą gyvenimą skatinimą; verslumo švietimo mokyklose gairių įdiegimą ir kitas veiklas.

Dar 1997 metais Airijoje buvo suburta ekspertų grupė  (Expert Group on Future Skills Needs (EGFSN)), kuri atlieka centrinę rolę identifikuojant ateities gebėjimų poreikį ir tuo remiantis teikia rekomendacijas Airijos Vyriausybei. Grupę sudaro verslo, darbuotojų, švietimo, vyriausybės ir kiti atstovai. Grupės darbą remia, tyrimus atlieką ir reikalingą informaciją teikia valstybinės institucijos SOLAS tyrimų skyrius. SOLAS taip pat koordinuoja nacionalinę gebėjimų duomenų bazę. Grupės sekretoriato funkciją atlieka Verslo ir inovacijų departamentas (Department of Business, Enterprise and Innovation.

pav.1. Šeši strateginiai tikslai, pateikiami Nacionalinėje Airijos gebėjimų strategijoje 2025.

Strategija gebėjimų vystymui gali tapti itin reikalingu įrankiu, statančiu tiltą tarp švietimo sistemos ir darbo rinkos. Svarbu tai, jog keliami uždaviniai neprieštarautų jau esamoms valstybinėms strategijoms ir veiktų sintezėje su jose keliamais tikslais. Adekvačios strategijos elementai – bendra, aiški vizija, tikslai ir įgyvendinimo planas, rizikų valdymo, komunikacijos, finansavimo planas, suinteresuotų šalių poveikio analizė ir veiklos vertinimo rodikliai.

Įgyvendinimo plane svarbu atkreipti dėmesį į laikotarpį, skirtą veiklų atlikimui ir rezultatų įsisavinimui. Tinkamai neįvertinus laiko, reikalingo vienai ar kitai priemonei įgyvendinti, kyla rizika netinkamam resursų panaudojimui ar dar didesnės neatitikties tarp paklausos ir pasiūlos skatinimui. Pavyzdžiui – ugdymo turinio pokyčiai, tokie kaip tam tikrų mokomųjų dalykų skatinimas (STEM, užsienio kalbos, kita) ar pokyčiai kituose vystomuose gebėjimuose, naudojamuose metoduose.  Tokie švietimo sistemoje įgyvendinami ugdymo turinio pokyčiai darbo rinkoje atsispindės tik po 3-4 ar daugiau metų  – švietimo sistemą paliekantiems abiturientams ar absolventams pradėjus dirbti.

Kas atsako už įgūdžių planavimą?

Siekiant užtikrinti, jog valstybės vystymuisi reikalingi įgūdžiai būtų atspindėti strateginiuose valstybės dokumentuose ir sprendimuose, už tai atsakingos institucijos ir kitos suinteresuotos šalys turėtų būti sistemingai įtrauktos į strategijos kūrimo veiklą. Komisijų ar tarybų sudarymas, įtraukiant nacionalinio lygmens institucijų atstovus, yra pirmas žingsnis šia kryptimi.

Tokios su gebėjimų identifikavimu ir numatymu susijusios grupės dalimi pirmiausia turėtų būti ministerijos, atsakingos už užimtumą ir darbo rinką, viešų paslaugų užimtumo klausimais teikimą. Svarbus vaidmuo šiame procese turėtų tekti ir ministerijai, atsakingai už švietimą ir mokymą, kadangi ji tiesiogiai formuoja gebėjimų politiką. Į grupę galėtų būti įtrauktos ir kitos ministerijos, susijusios su specifiniais sektoriais. Grupėje svarbus darbdavių atstovų dalyvavimas, nes jie būdami pagrindiniais darbuotojų gebėjimų vartotojais ir, taip pat, mokymų darbuotojams tiekėjais, gali suteikti aktualios, tiesioginės informacijos apie iššūkius susijusius su žmogiškuoju kapitalu. Siekiant užtikrinti priimamų priemonių aktualumą ir ilgalaikį poveikį darbuotojų užimtumui, prie tokios grupės turėtų prisidėti ir profesinės darbuotojų sąjungos. Kiti dalyviai, tokia kaip privataus sektoriaus atstovai, švietimo sektoriaus institucijos, nevyriausybinės organizacijos, studijų ir mokslo institucijos, tyrėjai ir kiti, esant poreikiui, galėtų prisidėti prie aktualių gebėjimų identifikavimo.

Pirmuoju sistemingu ėjimu link Lietuvos žmogiškųjų resursų ir ateities gebėjimų poreikio identifikavimo galima būtų laikyti 2016 m. vasario 18 d. Vyriausybės nutarimu suburtą Vyriausybės komisiją nacionalinei žmogiškųjų išteklių stebėsenai koordinuoti (toliau – komisija). Iki šiol sporadiškai veikusios pavienės iniciatyvos ir veiklos, skirtos gerinti švietimo sistemoje įgaunamų gebėjimų atitiktį darbo rinkos poreikiams ir kitus susijusius klausimus, šiuo metu koordinuojamos po „vienu skėčiu“. Jau porą metų veikianti komisija koordinuoja veiklas, susijusias su žmogiškųjų išteklių stebėsena, iššūkių identifikavimu ir numatymu. 2018 m. pirmąkart parengta Nacionalinė žmogiškųjų išteklių būklė, apėmusi bendrąją situacijos analizę bei emigravusiųjų ir grįžusiųjų asmenų užimtumą, padėtį Lietuvos darbo rinkoje. Tolimesnis sėkmingas komisijos veiklos koordinavimas ir įgyvendinimas – galėtų būti pagrindas sumanios ir aktualius gebėjimus turinčios visuomenės augimui. Reikėtų tikėtis, kad vienu iš šios komisijos veiklos rezultatų ateityje taps ir nacionalinė gebėjimų strategija, kuri galėtų padėti pamatą ateities gebėjimų poreikio formavimui. Tuomet besikeičiančios gyvenimo sąlygos, darbo ir vartojimo stilius, technologinė pažanga ir kiti veiksniai galėtų tapti raktu į spartesnę, tačiau tvarią valstybės pažangą.

Žinių apie gyventojų gebėjimus generavimas

Vienas pirmųjų klausimų sudarytos grupės darbotvarkėje – esamos situacijos analizė bei iššūkių identifikavimas. Šiame etape keliami klausimai apie struktūrinius pokyčius gebėjimų paklausoje ir pasiūloje, technologinės pažangos, migracijos, besikeičiančio vartojimo profilio, darbo stiliaus, urbanizacijos ir kitų veiksnių įtaką šiems pokyčiams. Kurie iš šių veiksnių lemia struktūrinius, kurie tik kontekstinius pokyčius? Identifikuojant iššūkius taip pat svarbu nustatyti, kurie iš jų yra sukeliami būtent dėl su gebėjimais susijusių aspektų. Didelis nedarbo lygis ar kita neatitiktį signalizuojanti situacija gali būti nulemta dėl priežasčių susijusių su žmogiškaisiais resursais, tačiau kitos nei gebėjimų kilmės, pavyzdžiui, diskriminacija, tam tikrų profesijų stigmatizacija, prastomis darbo sąlygomis, neadekvačiu darbo užmokesčiu ir kita.

Taip pat būtina analizuoti, kokia informacija apie gebėjimų paklausą ir pasiūlą yra renkama, analizuojama ir pateikiama. Pagrindiniai informacijos apie gebėjimų padėtį šaltiniai, įprastai yra gyventojų surašymai, namų ūkių, užimtųjų, darbdavių apklausos, darbo rinkos prognozės. Siekiant nustatyti priežastinius situacijos sąryšius ar kitą problematiką rekomenduojama naudoti vienas kitą papildančius kiekybinius ir kokybinius metodus: darbo rinkos prognozes, interviu ir fokus grupes, apklausas, scenarijų ir įžvalgų (angl. foresight) sudarymą. Duomenų šaltinių ir informacijos patikimumas, teikiamos informacijos palyginamumas ir reguliarumas yra vienas iš kertinių aspektų. Tipiniai pasiūlą apibūdinantys rodikliai apima darbo jėgos išteklius ir srautus (angl. stocks and flows), pvz. kasmet į darbo rinką įsiliejančių absolventų kiekis. Paklausos rodikliai apima pvz. senstančius darbuotojų srautus, kuriuos artimiausiu metu reikės pakeisti dėl išėjimo į pensiją, sektorių plėtrą. Įprastai galimą gebėjimų neatitikį signalizuoja nedarbo lygio ir kiti rodikliai, nenurodantys susidariusios situacijos priežasčių.

pav.2. Tipinių pasiūlos, paklausos ir neatitikties rodiklių pavyzdžiai.

Prieš formuojant viešosios politikos uždavinius, svarbu identifikuoti esamą situaciją ir iššūkius procesų valdymo ir funkcijų pasiskirstymo aspektais. Ar skirtingų grupės ir suinteresuotų institucijų funkcijos ir rolės yra aiškios bei nepersidengiančios? Naudojant paslaugų teikimo žemėlapį, galima lengvai identifikuoti, kurios institucijos teikia paslaugas švietime ir mokyme, koordinuoja ir siūlo aktyvios darbo rinkos priemones bei atlieka kitas roles. Svarbu identifikuoti, su kokiomis problemomis institucijos galimai susiduria įgyvendinant savo veiklas? Ar teisinė bazė yra pakankama funkcijoms atlikti?

Identifikavus sistemos dalyvius, funkcijas, roles ir jų pasiskirstymą, vienas iš svarbiausių klausimų, tiesiogiai susijusių su strategijos įgyvendinimu yra dalyvių gebėjimų stiprinimas. Ar sistemos dalyviai gali identifikuoti su gebėjimais susijusias problemas? Ar institucijos gali teikti patikimus, išsamius duomenis ir kitą reikalingą informaciją? Kokių žinių ir kompetencijų institucijoms trūksta, siekiant užtikrinti efektyvų strategijos įgyvendinimą? Tokie ir kiti klausimai, apibendrinantys veiksnius ir iššūkius gebėjimų pokyčiams, informacijos prieinamumą, teisinę bazę, procesus ir aiškias atsakomybes – pagrindas tolimesniam strategijos ir jos įgyvendinimo uždavinių kūrimui.

Parengta remiantis Tarptautinės darbo organizacijos „Skills need anticipation“ gairėmis.

103 views
bookmark icon