G. Jakštas. Regionai gali sėkmingai trauktis

2018 lapkritis


Gyventojų populiacijos klausimas neatsiejamas nuo psichologijos. Per amžius esame įpratę, kad gyventojų gausėjimas žymi gerovę, kitaip tariant – išteklių pakankamumą. Ilgą laiką bendruomenės dydis apręsdavo ir jos konkurencingumą (saugumą). Tad ilgainiui trauktis pradėję regionai pradėjo siųsti nerimo signalus. Ir vis dėlto, ar mažėjanti populiacija tikrai savaime yra problema, ypač kalbant apie regionus? Ar vertinant regiono kokybę, prasminga vadovautis gyventojų populiacijos indikatoriumi? Atsakymų į šiuos klausimus ieškome kartu su MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovu Gintautu Jakštu.

– Galbūt galėtumėte pakomentuoti, kaip regionus veikia mažėjantis gyventojų skaičius?

– Mažėjanti populiacija didina neatitiktį tarp paslaugų pasiūlos ir paklausos tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. To rezultatas – silpnėja vietinė rinka, nepakankamai naudojamasi paslaugomis, dėl mažėjančio vartojimo krinta kokybė arba tam tikrų paslaugų atsisakoma. Tai lemia, kad gyvenimo sąlygų kokybė pradeda prastėti, didėja nedarbo lygis, mažėja aukštos kvalifikacijos darbuotojų, didėja emigracijos mastai, o regiono visuomenė sensta. Visa tai reikšmingai paveikia inovacinį potencialą atkertant regioną nuo pasaulinės ekonomikos rinkos.

Tad, Jūsų nuomone, regionų tuštėjimas turėtų būti stabdomas?

– Paprastai kalbant apie regionų traukimąsi yra aptariami trys galimi atsakai šiam procesui. Pirmas – pats paprasčiausias – ignoruoti. Galimos kelios šio būdo variacijos: suprasti problemą, tačiau nesiimti jokių veiksmų, arba apkritai neigti problemos egzistavimą. Antras – dėti pastangas, siekiant pakeisti tendencijų kryptį, t. y. stengtis didinti populiaciją regionuose. Trečias – pripažinti regionų traukimąsi ir dėti pastangas pasekmėms valdyti, perorientuojant politikos kryptis ir investicinius sprendimus.

Antrasis variantas yra patrauklus politikams, nes parodoma, jog kovojama su neigiamu pokyčiu, tačiau dažniausiai tai yra tik lėšų švaistymas, neduodantis teigiamo efekto arba tik trumpam atitolinantis pasekmes. Jei visgi nusprendžiama pripažinti, kad regionų traukimasis yra normali situacija, kurios negalima pakeisti, o tik prisitaikyti, tada reikia parengti prasmingas strategijas, kurios reikalauja fundamentalių valdymo suvokimo pokyčių. Įprasta vadovautis į augimą nukreipta politika, tačiau retai kalbama apie tai, kaip regionai gali sėkmingai trauktis. Svarbu atskirti – augimas nėra tapatu vystymuisi, o traukimasis – regresui. Traukimąsi galima išnaudoti kuriant ekologiškesnį, mažesnį, lankstesnį, naujoves greitai įsisavinantį, modernias valdymo ir viešąsias paslaugas teikiantį regioną. Svarbu tai, jog priimant strateginius sprendimus būtų siekiama atliepti vietinį potencialą, kelti ambicingus, tačiau realius tikslus.

Į Lietuvos regionų stiprinimą yra nukreipta ne viena politikos priemonė. Viena jų – regioninė specializacija. Kaip vertinate šią iniciatyvą?

– Regioninė specializacija – neišvengiama priemonė. Tačiau pirmiausia reikėtų apsibrėžti, kas yra regionas. Tada labai svarbu suvokti, kaip yra identifikuojama specializacija – ar ji nėra sukuriama dirbtinai, tik lėšoms įsisavinti. Vėliau svarbu įgyvendinimas. Deja, bet tai, kaip šiuo metu kuriamos regioninės specializacijos, labai pozityviai nenuteikia. Kol kas per mažai įtraukiama visuomenė, nesimato lyderystės, kuria sektų tiek verslas, tiek švietimas, tiek bendruomenė.

Pastebėtina, kad Lietuvos regionai dėl emigracijos kenčia labiau nei didieji miestai. Tuštėjimą juose lemia iš esmės persitvarkiusi darbo rinka Lietuvoje – anksčiau kiekvienas miestelis turėjo pilnavertiškam gyvenimui pritaikytą infrastruktūrą, dabar viskas telkiasi centruose. Kokį geriausią ir blogiausią kito šimtmečio scenarijų galėtumėte prognozuoti Lietuvos regionams?

– Tuštėjantys kaimai ir miesteliai yra natūralus procesas. Jeigu palygintume, kokia dalis Lietuvos gyventojų gyveno kaimiškose vietovėse 1960 ir 2017 m., pastebėtume, jog kaimiškose vietovėse gyventojų dalis sumažėjo nuo 61 iki 32 proc. Šalyse, į kurias tam tikrais atvejais žiūrime kaip į gerąjį pavyzdį, kaimiškose vietovėse gyvena kur kas mažesnė gyventojų dalis. Pavyzdžiui, Belgijoje – 2 proc., Nyderlanduose – 9 proc., Švedijoje – 13 proc., Suomijoje – 15 proc., Jungtinėje Karalystėje – 17, Norvegijoje – 18 proc., Prancūzijoje – 20 proc., Vokietijoje – 23 proc.

Prisiminkime, kad Lietuvoje ilgą laiką veikė planinė ekonomika, kai neatsižvelgiant į natūralius pokyčius gyventojai pagal paskyrimą būdavo nukreipiami į kaimus ir miestelius. Įsibėgėjus laisvai rinkai pokyčiai tapo drastiškesni vien dėl iki tol buvusio nenatūralaus urbanizacijos lėtinimo.

Galvodamas apie blogiausius scenarijus nebūčiau linkęs į didelį pesimizmą. Manau, jog blogiausias ir vienas iš realiausių scenarijų – ir toliau besitęsiantis mūsų nepripažinimas, kad regionų traukimosi negalime sustabdyti ir kad investicijos kovai su tuo yra bergždžios.

Kalbant apie optimistinį scenarijų, tikėčiausi, jog pavyktų parengti nacionalinę strategiją su 5 regionais, kurių kiekvienas išskirtų savo veiklos kryptis, susikoncentruotų į tai, kaip išnaudoti stiprybes, konkuruotų ne tik su kitais Lietuvos regionais, o tarptautiniu mastu. Regionų centrai, manau, turėtų turėti stiprią daugiašakę savarankišką kolegiją, universitetą arba jo padalinį. Taip regionai gebėtų rengti darbo rinkai reikalingus specialistus, vystytų tyrimus, bendradarbiautų su verslu ir kurtų inovatyvius sprendimus tiek savo regionui, tiek globaliu mastu.

Kokia yra dabartinių regionų gyventojų charakteristika?

– Dažnai kalbama, jog Lietuvoje yra du regionai – Vilnius ir likusi Lietuva. Neatsitiktinai taip save identifikuojame ir kitame ES investiciniame periode. Visgi nebūčiau linkęs likusios Lietuvos laikyti homogeniška, susiduriančia su tomis pačiomis problemomis, pasižyminčia vienodomis charakteristikomis. Apskritai, kai kalbama apie regionus, dažnai vyksta nesusikalbėjimas, nes kiekvienas regioną suvokia savaip. Įprastai regionu yra laikoma teritorija, turinti tam tikrus bendrus bruožus. Tad priklausomai nuo to, apie kurias problemas kalbame, regionai skiriasi. Pavyzdžiui, pastebėtina, kad Lietuvos pietvakarių pasienio regionas susiduria su panašiomis problemomis – didesniu nedarbu, aukštesniu šešėliu, didele dirbančiųjų valstybiniame sektoriuje gyventojų dalimi. Bendrai gyventojų skaičius mažėja visose apskrityse.

2010–2016 m. dėl išvykimo iš šalies didžiausią dalį gyventojų prarado Visagino, Šilutės, Šiaulių ir Alytaus savivaldybės. Kodėl būtent šios vietovės tuštėja sparčiausiai? Kodėl Vilnius netampa šių savivaldybių gyventojų traukos centru?

– Vertinti vidinę migraciją yra sudėtinga, nes Lietuvoje stinga patikimų duomenų. Gyventojai, pakeitę miestą, nėra linkę deklaruoti naujos gyvenamosios vietos. Analizuodami duomenis matome, kad yra apskričių ir savivaldybių, kuriose dirbančiųjų ir prisiregistravusiųjų prie toje savivaldybėje esančių poliklinikų yra gerokai daugiau nei gyventojų. Yra ir priešingų atvejų.

Kodėl susidaro situacija, kad didelė dalis gyventojų nori palikti savo regioną ar miestą? Pagrindinis veiksnys – ekonominis. Prastos ekonominės sąlygos kai kuriuose miestuose susidarė dėl to, jog ten veikiantis verslas neprisitaikė prie globalių tendencijų, nebuvo pakankamai modernizuotas. Nebūdamas pakankamai našus, jis negali sukurti patrauklių, didelę pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų. Didelė dalis sovietmečiu veikusių gamyklų turėjo būti modernizuotos per gana trumpą laiką, kad pasivytų pasaulinę rinką, bet pavyko ne visoms.

Tai, kad minėtas savivaldybes vienija didelė emigracija, nereiškia to, kad priežastys tapačios. Nesu įsigilinęs į visų savivaldybių specifiką, tačiau galima daryti prielaidas, jog, pavyzdžiui, Šilutės gyventojams nėra didelio skirtumo, ar išvykti į Vilnių, ar į užsienio miestą. Jeigu nėra prisirišimo prie šalies, bet kuriuo atveju reikia susidoroti su panašiais iššūkiais – susirasti darbą, būstą, draugų ir pan. Jeigu manoma, jog didesnės perspektyvos yra užsienyje ir ten dar galbūt yra artimųjų, kurie padės įsikurti, tikėtina, kad šilutiškiai rinksis užsienio miestą. Visagine situacija gali būti kitokia. Nemaža dalis gyventojų – Rusijos piliečiai, kurie turi artimųjų Rusijoje. Dėl to jiems išvykti ten yra paprasčiau, nei persikelti į Vilnių.

Viešame diskurse dažnai girdime kalbant apie „dvi Lietuvas“. Kaip manote, ar kokybiškos švietimo paslaugos regionuose galėtų padėti jas suartinti?

– Šis samprotavimas dažnai nukrypsta į tai, jog regionų gyvybę palaiko aukštosios mokyklos. Šioje sampratoje pastarųjų uždarymas reikštų regionų griovimą. Mano nuomone, reikia kalbėti apie viziją, ko siekiame. Tada apie strategiją, kaip įgyvendinsime tai, ko siekiame. Švietimas, be abejo, privalo būti svarbia strategijos dalimi. Tikiu, kad Lietuvoje galėtų būti 5 regionai su stipriais regionų centrais, kuriuose veiktų savarankiškos daugiašakės kolegijos bei universitetai arba jų padaliniai. Profesinis rengimas galėtų būti planuojamas regiono lygmeniu. Kokybiškas bendrasis ugdymas privalo būti prieinamas visiems vaikams. Tam būtina mokyklų tinklo pertvarka.

Įdomu tai, kad didžioji dalis grįžusiųjų (žmogiškųjų išteklių būklės analizės duomenimis, 8 iš 10) Lietuvos emigrantų gyventi renkasi ne didmiesčiuose, o šalies periferijoje. Kokias tokios tendencijos priežastis būtų galima išskirti?

– Taip nutinka dėl to, jog didžioji dalis grįžta į tą miestą, iš kurio buvo išvykę. Kadangi didžioji dalis išvykusiųjų kilę iš periferijos, didžioji dalis ten ir grįžta. Tai yra stiprus ir aiškus signalas, kad gręžtis į  išvykusiuosius turi visos savivaldybės – siekti palaikyti ryšį su išvykusiais, informuoti juos, padėti sugrįžti ir integruotis. Deja, bet analizėje matome, jog didelė dalis grįžusiųjų per metus taip ir nesusiranda darbo Lietuvoje ir vėl išvyksta į užsienį. Nors pastebime, kad Lietuvoje šiuo metu netrūksta darbo vietų, tačiau konkurencingą užmokestį, ypač regionuose, siūlo retas darbdavys. Reikia suprasti, jog konkuruojama ne tik savo miestelyje ar Lietuvos mastu. Konkurencija dėl darbo jėgos yra globali.

143 views
bookmark icon