G. Jakštas. Aukštojo mokslo kokybės pokyčiai: ką rodo šių metų priėmimas į aukštąsias mokyklas

2017 m.


Esminiu šiuo metu vykstančios aukštojo mokslo reformos tikslu įvardinamas jo kokybės kėlimas. Kalbant apie studijas, ar šių metų priėmimas rodo, kad judama ta kryptimi? Savo įžvalgomis dalinasi MOSTA studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas.

– Ką rodo šių metų priėmimas į aukštąsias mokyklas: ar judame aukštojo mokslo kokybės kėlimo kryptimi?Kalbant apie aukštojo mokslo kokybę, pirmiausia jai reikalingi studijoms aukštosiose mokyklose pasirengę studentai, taip pat turi būti tinkamos programos, motyvuoti ir geri dėstytojai bei mokslininkai, reikalinga infrastruktūra. Šiemet įvesta minimali priėmimo kartelė pradeda kurti prielaidą, kad studentai bus pasiruošę studijoms. Taip pat įvyko dar vienas pokytis – nustatyti minimalūs rentabilumo reikalavimai. Kuo jie prisideda keliant aukštojo mokslo kokybę? Tarkime, jei jų nebūtų, kaip buvo iki šiol, atsiranda daug programų, kuriose susirenka vos vienas kitas studentas. Kuo mažiau studentų, tuo mažiau aukštoji mokykla gauna pinigų. Tuomet, tam, kad išsilaikytų ir galėtų vykdyti studijas, aukštosios mokyklos pirmiausia ima jungti programas, todėl dalis studentų įgyja ne tokį išsilavinimą, kokį planavo, dalis paskaitų vyksta ne tokios, kokios buvo suplanuotos programoje. Taip pat kenčia ir dėstytojai, mažinamas jų krūvis, mažėja atlyginimai. Nors dažnai dėl mažų atlyginimų kaltinama Švietimo ir mokslo ministerija, reikia pastebėti, kad jie yra aukštųjų mokyklų atsakomybė. Juk jei programoje yra mažai studentų, aukštoji mokykla negali užtikrinti pakankamo atlyginimo dėstytojams. Tyrimai rodo, kad norint užtikrinti atlyginimus dėstytojams ir išlaikyti personalą, studentų skaičius programoje turėtų būti 25-30. Dabar įvestas reikalavimas programai surinkti 10-15 studentų tikrai nėra nerealus rodiklis, tuo labiau, kad tik apie pusė studentų studijas baigia laiku, ketvirtame kurse iš 15 įstojusių studentų lieka iki dešimties. Nors reikalavimai ir nėra labai dideli, matome, kad jie davė nemažą efektą. Dar priėmimo metu kai kurios aukštosios mokyklos nutraukė priėmimą į tam tikras programas. Taip pat matome, kad dėl rentabilumo reikalavimų bus uždarytos dar kiek daugiau nei šimtas programų. Šiek tiek gaila, kad aukštosios mokyklos neįsivertino, kokį efektą duos tie pokyčiai ir nepradėjo stambinti programų dar iki priėmimo. Kai kurios jų sukurdavo lūkestį, kad studentai gali rinktis bet kurią programą, ji bus vykdoma, o vėliau paaiškėjo, kad visgi to nebus. Yra aukštųjų mokyklų, kurios neatsižvelgė į vykstančius pokyčius ir netgi ėjo priešinga linkme, didino programų skaičių. Dabar matome pasekmes: daugiau nei pusė tokios aukštosios mokyklos programų buvo uždarytos.– Po priėmimo rezultatų paskelbimo pradėta skaičiuoti, kiek sumažėjo studentų priėmimas skirtingose aukštosiose mokyklose. Kaip tai vertinate: kaip aukštojo mokslo politikos rezultatą, ar tai tiesiog demografinių veiksnių pasekmės?– Demografija, žinoma, šiek tiek lemia, bet atsižvelgiant į tai, kad abiturientų buvo mažiau tik 3-4 proc., o priimtų studentų skaičius turėtų sumažėti apie 9 proc. (kol kas dar nėra galutinių duomenų), viena demografija negalėjo lemti tokių pokyčių. Jei žiūrėtume, kas galėjo duoti didžiausią efektą, turbūt tai yra minimalus konkursinis balas, kuris daugiausia darė įtaką valstybės nefinansuojamoms studijoms universitetuose. Pernai minimalus balas buvo tik 2, o šiemet 3, ir visi universitetai sąžiningai to laikėsi, todėl šiemet matome pasekmes, tai yra, gerokai sumažėjusį priimtųjų skaičių. Pirminiais duomenimis skaičiuojama, kad šiemet universitetuose apie trečdaliu sumažėjo studentų priėmimas į valstybės nefinansuojamas studijas, tuo tarpu valstybės finansuojamų vietų skaičius išliko toks pats.

Stojantiems į kolegijas taip pat buvo įvesti minimalūs reikalavimai, vis dėlto ne visos mokyklos laikėsi susitarimo ir kai kurios priėmė studentus ir su žemesniais balais. Taigi kolegijose priimtųjų į valstybės nefinansuojamas vietas skaičius išliko toks pat kaip ir praėjusiais metais.

-Kaip studijų programų uždarymas prisideda prie studijų kokybės kėlimo?

– Kaip minėjau, tik esant tam tikrai kritinei masei studentų įmanoma užtikrinti efektyvų aukštosios mokyklos darbą. Jei nėra pakankamai studentų, nėra pritraukiama ir pakankamai lėšų, tokiu būdu, kai nėra pakankamai lėšų, negalima užtikrinti ir konkurencingų atlyginimų personalui, neįmanoma pritraukti talentingų dėstytojų arba tie patys jau dirbantys dėstytojai yra menkai motyvuoti. Įvedus rentabilumo reikalavimus, jei bus užtikrinta, kad bus pakankamai studentų, pakankamai lėšų, turėtų didėti atlyginimai, studijos turėtų būti koncentruojamos tose aukštosiose mokyklose, kur yra daugiausiai potencialo būtent tose kryptyse.

Šiuo metu nustatyti rentabilumo reikalavimai tikrai nėra labai dideli ir, manau, ateityje jie turėtų dar labiau augti. Jei aukštosios mokyklos bus pačios už tai atsakingos, jei reikalavimai nebus, kaip sakoma, nuleidžiami iš viršaus, tikėtina, kad ir pačios aukštosios mokyklos nepradės studijų nesurinkusios 20-30 studentų. Jei žiūrėtume į privačias aukštąsias mokyklas, kurios yra suinteresuotos išsilaikyti, negauna papildomų asignavimų, kai joms sunkiai sekasi, jų studentų ir dėstytojų santykis yra net kelis kartus didesnis nei valstybinėse mokyklose, kurios, kaip matome, ne visada yra suinteresuotos veikti efektyviai.

– Vienas iš dažniausiai minimų argumentų, kalbant apie aukštojo mokslo reformą, kad jei Lietuvoje apsunkinamas kelias siekti aukštojo mokslo visiems to norintiems, jauni žmonės tiesiog pasirinks užsienį. Ką rodo skaičiai, ar išties daugėja besirenkančių užsienio aukštojo mokslo institucijas?

– Dabar vykdoma reforma kaip tik sukuria prielaidas neišvykti stipriausiems abiturientams. Jei Lietuvoje neturėsime stiprių aukštųjų mokyklų, stipriausi abiturientai, siekdami gero išsilavinimo, norėdami studijuoti aplinkoje su kitais motyvuotais studentais, rinksis užsienio universitetus. Kai sukuriama kartelė patekti į aukštąją mokyklą yra 1,6, tie, tie abiturientai, kurie jos nesiekia, vargu ar išvažiuos ir į užsienio aukštąją mokyklą. Tikėtina, kad tokie abiturientai nemokės užsienio kalbos, nebus pasirengę studijoms bet kurioje kitoje mokykloje. Gali atsirasti tik rizika, kad kai kuriose kitose šalyse, kur reguliavimas yra mažesnis, ir susikuria aukštosios mokyklos, vadinamos diplomų malūnais, į jų pinkles gali įkliūti ir lietuvaičiai. Bendrojo ugdymo mokyklų profesinio orientavimo specialistai turėtų padėti išvengti tokių dalykų ir siekti, kad lietuviai nevažiuotų studijuoti bet kur, kur priėmė, nepriklausomai, kokia yra aukštosios mokyklos kokybė.

Svarbu ir tai, kad tiems, kurie neįstoja į aukštąsias mokyklas, nes nėra pasirengę studijoms, šis kelias neužsidaro visam laikui, tiesiog yra parenkamas tinkamesnis jų pasiekimų lygiui kelias. Tai yra, jie gali nueiti į profesinę mokyklą, vėliau, jei pajunta, kad nori ir toliau mokytis, gali stoti į kolegiją, po to, išsilaikę lyginamąsias studijas, gali stoti ir į magistro studijas. Taigi kelias nėra uždaromas niekam, tiesiog parenkamas labiau atitinkantis tos dienos mokinį, kad tas, kuris nėra pasirengęs universitetui, neitų tiesiai į jį, o eitų kiek aplinkiniu keliu, o tie, kurie į jį patenka, būtų pasirengę studijoms.

231 views
bookmark icon