Darbo jėgos migracija: kaip pasirengti artėjantiems iššūkiams?

2018 m. liepa


Pirmą kartą pristatyta Žmogiškųjų išteklių būklės ataskaita sudarė galimybę į šalies žmogiškąjį kapitalą pažvelgti nuosekliai. Ataskaitoje nagrinėjama bendra žmogiškųjų išteklių situacija Lietuvoje, taip pat emigracijos, imigracijos ir vidinės migracijos procesai. Tyrimų rezultatai išryškina tendencijas, reikalaujančias platesnės diskusijos ir greitų, tačiau pasvertų sprendimų. Pavyzdžiui, pastebima, kad šalyje stinga aukštos kvalifikacijos darbuotojų, nekvalifikuoto darbo ieškančių asmenų yra triskart daugiau nei tokio darbo pasiūlymų, 75 proc. išvykstančių iš Lietuvos prieš išvykimą Lietuvoje nedirbo ir nesimokė, o kas septintas sugrįžęs – vėl išvyksta.

Diskusijai apie darbo jėgos migracijos keliamus iššūkius pakvietė ir MOSTA. Apie vyraujančias tendencijas ir perspektyvas diskutavo Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas Donatas Burneika, MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas Gintautas Jakštas, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė, rizikos kapitalo fondo UAB „LitCapital Asset Management“ vadovas Šarūnas Šiugžda, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro direktorius Gintaras Valinčius.

Daugiausia dėmesio diskusijos dalyviai skyrė specialistų pritraukimo į Lietuvos darbo rinką ir išlaikymo joje ilgą laiką temoms. Taip pat diskutuota, kaip užtikrinti didesnį darbo jėgos pasiūlos ir paklausos balansą bei kokiems pokyčiams darbo rinkoje vertėtų pradėti ruoštis jau šiandien.

Įtampa darbo rinkoje

Žmogiškųjų išteklių būklės tyrimas atskleidė, kad darbo rinkos poreikiai patenkinami netolygiai. Nekvalifikuoto darbo ieškančių asmenų skaičius triskart viršija tokio pobūdžio darbo pozicijų pasiūlą, o  aukštos kvalifikacijos darbuotojų – vadovų, specialistų, technikų ir jaunesniųjų specialistų – stinga.

„Bedarbių, kurie ieško nekvalifikuoto darbo Lietuvoje yra apie 70 proc. daugiau nei yra tokių laisvų darbo vietų. O aukštos kvalifikacijos laisvų darbo vietų yra dvigubai daugiau negu tokio darbo ieškančių. Dėl to svarbu plėtoti Nacionalinę žmogiškųjų išteklių stebėsenos (NŽIS) sistemą, kuria remiantis nekvalifikuoti bedarbiai būtų perkvalifikuoti darbui tose srityse, kuriose matomas darbuotojų stygius. Taip pat reikėtų skirti dėmesio profesinių mokyklų absolventų perkvalifikavimui ar kvalifikacijų stiprinimui bei aukštųjų mokyklų absolventų, dirbančių darbus, kuriems pakaktų profesinio ar vidurinio išsilavinimo, integracijai į darbo rinką“, – sakė MOSTA Studijų politikos ir karjeros analizės skyriaus vadovas G. Jakštas.

Finansinė padėtis ir mikroklimatas

Išvykimo iš Lietuvos problematiką akcentuoja ir akademinės bendruomenės atstovai. Prof. dr. G. Valinčius teigė, kad šiai dienai akademiniame lygmenyje, kuris yra labai svarbus šalies vystymuisi, egzistuoja didžiulės finansinių išteklių problemos. O šis finansinis spaudimas eliminuoja talentus iš sistemos. „Tai vyksta lėtai, tačiau vyksta. Šiais metais gyvybės mokslų srityje galėčiau įvardinti tris–keturis talentingus jaunus žmones, kurie dirba aukščiausiu lygmeniu, tačiau jie išvyksta. Tikėkimės, jie renkasi laikiną emigraciją. Tačiau jei vienais metais emigruos trys–keturi, kitais metais – vėl trys–keturi, per 10 m. tai sudarys jau dešimtis išskirtinių gebėjimų žmonių, kurie galėtų padaryti tikrai didelius pokyčius Lietuvoje, pavyzdžiui, sukurti tokią įmonę, kaip „Brolis Semiconductors“, – teigė profesorius.

Kas galėtų paskatinti aukštos kvalifikacijos specialistus likti Lietuvoje? Ekspertai atkreipė dėmesį, kad šalia atlyginimų problemos – Lietuvoje atlyginimai vis dar yra ženkliai žemesni nei Vakarų Europos šalyse – ne ką mažiau svarbus ir šalies mikroklimatas.

„Atlyginimas yra tik vienas iš faktorių. Šiais laikais labai svarbi aplinka, kurioje žmogus dirba. Jeigu jis, sakykime, baigė studijas Harvarde ir grįžo tęsti mokslo į kurį nors vietinį universitetą – čia jis randa visai kitą aplinką. Jeigu šios aplinkos nekeisime – ir toliau tai bus problema. Tuomet bus vertinamas tik atlyginimas ir sakoma, kad „už tokį atlyginimą nedirbsiu“. Jei sukurtume tinkamą aplinką – jis galėtų gyventi ir tęsti mokslinius tyrimus tarsi savoje aplinkoje. „Brolis Semiconductors“ yra puikus pavyzdys: jie patys susikūrė tokią aplinką, kurioje jiems gera dirbti, kurti, gyventi. Taigi, manau, kad mes turėtume akcentuoti ne atlyginimus, kurių mes net ir per artimiausius 10–15 m. niekaip nepasieksime, o tinkamos aplinkos kūrimą“, – sakė „LitCapital“ fondo steigėjas, vadovaujantis partneris Š. Šiugžda.

Pasigendama nuoseklesnės imigracijos politikos

MOSTA tyrimas rodo, kad 2012–2015 m. augęs į Lietuvą grįžusiųjų Lietuvos piliečių skaičius per paskutinius dvejus metus vidutiniškai mažėjo 8 proc. kasmet. Apie pusę grįžtančiųjų sudaro darbingo amžiaus 24–44 m. asmenys, dažniau – vyrai. 55 m. ir vyresni asmenys sudaro apie 6 proc. grįžtančiųjų, šioje amžiaus grupėje dominuoja moterys. Kaip palengvinti jų integraciją Lietuvoje?

„Tarp 2016 m. Lietuvą palikusių 16–24 m. asmenų didžiausią dalį sudarė asmenys, neįgiję aukštojo išsilavinimo (41 proc.) bei įgiję tik vidurinį (27 proc.) arba profesinį (16 proc.) išsilavinimą. Manome, kad tai, jog jaunimo grupėje dažniausiai emigruoja asmenys, neįgiję aukštojo išsilavinimo, galimai susiję su žema nekvalifikuotų darbuotojų paklausa darbo rinkoje. Taip pat pastebima, kad grįžusieji iš užsienio geriau integruojasi ir lieka Lietuvoje tais atvejais, kai darbą Lietuvoje susiranda dar prieš grįžimą. Tad, pavyzdžiui, viešasis sektorius galėtų imtis iniciatyvos ir rodyti pavyzdį modernizuodamas priėmimo į darbą sistemą taip, kad pokalbiai galėtų vykti nuotoliniu būdu“, – nurodė G. Jakštas.

Š. Šiugždos teigimu, verslas labai pasigenda nuoseklesnės imigracijos politikos. „Siaubingai vėluojame. Kuo greičiau turėtų atsirasti šio klausimo savininkas (pavyzdžiui, kokia nors organizacija ar trišalė taryba). Tada turi atsirasti imigracijos politika ar bent jau jos gairės. Siūlyčiau sudėlioti esminius principus ir juos aiškiai išartikuliuoti visoms suinteresuotosioms šalims, valstybinėms institucijoms, – kalbėjo jis. – Be to, manau, kad ilgalaikėje perspektyvoje būtų labiau verta investuoti į lietuvių emigrantų susigrąžinimą nei į atsitiktinių emigrantų pritraukimą. Kadangi emigrantus iš kitų šalių dar reikės sugebėti integruoti kultūriškai bei kalbiškai ir tai valstybei kur kas daugiau kainuos. Negalima galvoti tik apie trumpalaikį sprendimą, kad, pavyzdžiui, atsivešime 1000 sunkvežimių vairuotojų iš X šalies ir taip išspręsime problemą. O ką su jais darysime po 5 metų?“

Anot G. Jakšto, siekiant pritraukti imigrantų, iniciatyvas galima būtų pradėti nuo studijuoti į Lietuvą atvykusių studentų. „Lietuvoje studijuoja beveik 2 tūkst. užsieniečių, kuriems integruotis Lietuvoje būtų kur kas paprasčiau, nei sienų atidarymas kažkurioms užsienio šalims ar profesijoms,“ – pabrėžė jis.

Vienas iš sprendimų, kaip susigrąžinti emigrantus, Š. Šiugždos manymu, galėtų būti didžiuosiuose miestuose įkurti lietuvių emigrantų centrai, kuriuose vietinė bendruomenė ar savivaldybė teiktų pagalbą sugrįžusiajam (dažniausiai – nekvalifikuotam asmeniui). Tokiu būdu lietuvių emigrantų integracijos problema būtų sprendžiama profesionaliau ir, tikėtina, efektyviau.

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė A. Sipavičienė pažymėjo, kad, nors tokių fizinių centrų kol kas nėra, tokiais klausimais rūpinasi programa „Renkuosi Lietuvą“, tad situacija gerėja. Vis dėlto ji pripažįsta, kad problemų, kurias reikėtų spręsti, yra. „Galime pakviesti emigrantus grįžti į Lietuvą. Galbūt galime tai padaryti informuodami juos apie galimybę persikvalifikuoti. Tačiau reikia spręsti ir įstatymines problemas, kadangi šiuo metu sugrįžęs emigrantas negali gauti bedarbio išmokų“, – sakė A. Sipavičienė.

MOSTA analitikai pastebi, kad pagrindinė išvykstančiųjų charakteristika yra ta, kad prieš išvykdami jie nedirbo ir nesimokė. Ši savybė būdinga net 75 proc. emigruojančiųjų. Analizė atskleidžia, kad dažniausiai palikti Lietuvą renkasi jaunimas nuo 16 iki 29 m. Jie sudaro apie pusę kasmet iš Lietuvos išvykstančių asmenų.

Žmogiškųjų išteklių būklės ataskaita, kurios teminei daliai apie migraciją konsultavo Lietuvos socialinių tyrimų instituto Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas dr.  D. Burneika, siekiama pateikti pirmąją tokio pobūdžio analizę, nurodant iki šiol neskelbtus duomenis apie Lietuvos žmogiškuosius išteklius.


Grįžtantieji emigrantai ir emigruojantys iš Lietuvos (MOSTA informacija):

  • per pirmuosius grįžimo į Lietuvą metus vėl išvyksta vidutiniškai apie 11 proc. grįžusiųjų. Dauguma šių asmenų grįžimo metais neturi jokio užimtumo statuso. Tikėtina, kad dalis tokių asmenų Lietuvoje registruojasi dėl formalių aplinkybių, tačiau gyventi čia neplanuoja;
  • galima paneigti mitą, jog grįžusieji dažniau renkasi gyventi Vilniuje ar kituose didmiesčiuose. Tik penktadalis asmenų, emigravusių iš kaimiškų vietovių, 2017 m. grįžo gyventi į didmiestį ar miestą bei 82 proc. grįžusiųjų rinkosi gyventi toje pačioje savivaldybėje, kurioje gyveno iki išvykimo. Tai rodo, jog mažesnės savivaldybės turi ir toliau dėti pastangas siekiant susigrąžinti savo gyventojus ir užtikrinti jiems visapusiškas sąlygas kurti gyvenimą Lietuvoje;
  • apie 33 proc. kasmet grįžtančiųjų per trumpesnį nei metai laikotarpį Lietuvoje randa užimtumo veiklą (daugiausia – samdomo darbo). Apie 30 proc. grįžusiųjų Lietuvoje mokosi ar studijuoja, yra bedarbiai ar užsiima kita veikla;
  • apie 30 proc. grįžusiųjų ir turinčiųjų darbo santykių dirba aukštos kvalifikacijos darbus (daugiausia kaip specialistai), 52 proc. – žemesnės kvalifikacijos (daugiausia kaip kvalifikuoti bei paslaugų sektoriaus darbuotojai), 13 proc. – nekvalifikuotus darbus;
  • laikui bėgant užimtųjų dalis tarp grįžusiųjų vidutiniškai padidėja 4 proc. Darbo santykių turinčiuosius papildo asmenys, prieš tai buvę bedarbiais (15 proc.) ar neturėję užimtumo veiklos (12 proc.). Apie 6 proc. iškart po grįžimo turėjusiųjų darbo santykių per kitus metus tampa registruotais bedarbiais;
  • dažniausiai grįžtantieji ir per metus nuo grįžimo turintys darbo santykių dirba apdirbamosios gamybos (19 proc.), didmeninės ir mažmeninės prekybos (19 proc.) bei statybos (10 proc.) sektoriuose;
  • 2010–2016 m. dėl išvykimo iš šalies didžiausią dalį gyventojų prarado Visagino, Šilutės, Šiaulių ir Alytaus savivaldybės. Visagino savivaldybės atveju tai nulėmė savivaldybės demografinės savybės (didesnė dalis Rusijoje gimusių asmenų, kurie grįžta ar emigruoja į Rusiją, Baltarusiją), o kitose savivaldybėse tai galėjo lemti didesnis nedarbas (Šiaulių, Alytaus) ir mažesni, nei kitose savivaldybėse, atlyginimai (Šiaulių) bei kiti veiksniai;
  • dažniau išvyksta miestų ir didmiesčių gyventojai bei asmenys, gyvenantys gyvenvietėse, esančiose toli (>100 km) nuo Vilniaus miesto.
239 views
bookmark icon