D. Passig. Aukštojo mokslo institucijų laukia dramatiški pokyčiai

2017 m.


– MOSTA dešimtmečio proga organizuotoje konferencijoje kalbėjote apie bendras tendencijas, lemsiančias žmonijos ateitį, ir pasakojote apie joms numatyti taikomą metodą, kai pirmiausia analizuojate būsimas tendencijas galinčius nulemti veiksnius. Kokią galite prognozuoti mokslo, aukštojo mokslo ir aukštojo mokslo institucijų ateitį? Kaip jos veiks ir kaip mokysis ateities studentai?

Kalbėdami apie patį mokslą, mes kone pražiūrėjome labai svarbią tendenciją, kuri daro įtaką labai daug kam, kas vyksta aplink mus. Mokslo bendruomenėje tai vadinama eksponentiniu mokslo paradigmų augimu, kitaip sakant, pastebime, kad labai sutrumpėjo mokslinės paradigmos gyvavimo laikas. Anksčiau jis būdavo skaičiuojamas tūkstančiais metų, vėliau, vykstant progresui sutrumpėjo iki šimtų, XX a. pradžioje buvo skaičiuojama, kad naujai mokslinei paradigmai tapti mokslo dalimi reikėjo 60-90 metų, o dabar, 21 amžiaus pradžioje, užtenka dešimties metų, kol viena paradigma sugriaunama ir atrandama nauja. Kaip ir ko mokyti tokioje aplinkoje, kai mokslas taip greitai keičiasi? Kaip konkuruoti, kaip žmonėms leisti taip greitai mokytis? Tai yra dabar labiausiai viską keičianti mokslo mega tendencija.

Atsižvelgiant į tai, aukštojo mokslo institucijos arba išnyks, arba turės dramatiškai pasikeisti. Yra du pagrindiniai veiksniai, kurie nulems, kuris iš šių scenarijų taps tikrove. Pirmas – reikia pripažinti, kad investicijų į aukštąjį mokslą grąža kuo toliau tampa tuo mažesne. Vertinant grynai ekonomiškai, nebegalime investuoti į aukštąjį mokslą tikėdamiesi, kad tai atsipirks ateityje. Priežastis, dėl ko taip atsitinka, yra ta, kad tai, ko mes mokome studentus, yra vis mažiau pritaikoma pramonėje. Taip, tai gerai bendrajam išsilavinimui, bet ateities pramonei mes paprasčiausiai nesame pakankamai geri.

Antrasis veiksnys, apie kurį vis garsiau kalbama, kad per ateinančius 30-40 metų išnyks maždaug 20-40 proc. dabartinių darbų ir žmones pakeis robotai arba dirbtinis intelektas. Šiuo metu niekas nežino, ko mes turėtume mokyti žmones, kad jie ateityje galėtų įsidarbinti.Žiūrint iš aukštojo mokslo institucijų pusės tai reiškia, kad jos turės keisti savo struktūrą: kai kurie departamentai labai susitrauks ar visai išnyks, vieni jungsis su kitais arba turės iš naujo išrasti patys save.

Žiūrint iš studentų pozicijos, dabar labai sunku prognozuoti, kokio pobūdžio darbai vis dar bus reikalingi ateinančius 20-30 metų.  Tai reiškia, kad jei dabartiniai studentai pasirinks neteisingai, kai jiems bus maždaug 50 metų, taigi, amžius, kai turėtų būti pats jų karjeros pikas, tuo metu jų turimos žinios gali būti niekam nebereikalingos – tokia situacija būtų išties katastrofiška.

– Ką turėtų daryti studentai, kad to išvengtų?

– Mūsų rekomendacija studentams – rinktis kuo skirtingesnius studijų dalykus. Daugelis studentų daro kritinę klaidą: jie renkasi tris ar keturis dalykus, kurie yra gana artimi vienas kitam, pavyzdžiui, ekonomiką ir strateginę vadybą. Tai yra strateginė klaida. Kur kas geriau rinktis du, tris, keturis studijų dalykus, kurie yra labai toli vienas nuo kito, pavyzdžiui, vietoj to, kad rinktųsi ekonomiką ir verslo administravimą, studentas gali rinktis ekonomiką ir literatūrą, arba literatūrą ir programinės įrangos inžineriją. Jeigu įvaldysi skirtingus įgūdžius ir kartu perprasi skirtingus mąstysenos būdus, tau bus ne tiek svarbu, kas ateityje išnyks ar iškils, nes tu būsi kur kas lankstesnis prisitaikydamas.

– Tačiau ar tai tikrai įmanoma, gerai įsigilinti į dvi ar daugiau labai plačias sritis?

– Reikia apgalvoti, kaip tai geriau padaryti. Jei to neįmanoma daryti vienu metu, kitas geras būdas yra rinktis vienokios krypties bakalauro studijas, visai kitokias – magistro, o dar vėliau doktorantūros. Mokytis du skirtingus dalykus vienu metu reikia daugiau kognityvinio lankstumo, jaunam žmogui kartais tai gali būti sunku. Tačiau, kai tampame brandesni, kur kas geriau pažįstame save, žinome, kas mums svarbu, įdomu ir kam esame gabūs, pasirinkti kitą kryptį gali būti net lengviau nei tęsti gilinimąsi į tą pačią. Kartais tu galvoji, kad esi gabus inžinerijai, o paaiškėja, kad tau kur kas tinkamesnės meno disciplinos. Kuo esi brandesnis, tuo lengviau gali padaryti tą transformaciją į kitas disciplinas, o tai leis jaustis kur kas tvirčiau konkuruojant ateities rinkose.

– Bet jei, pavyzdžiui, studentas baigė literatūros bakalauro studijas, jis negalės iškart pradėti fizikos magistro studijų, nes neturės tam reikalingų žinių.

– Galbūt prireiks gauti papildomų kreditų, bet tai nėra neįmanoma – daug žmonių jau tai daro. Aš galvoju taip: jei tau yra 20-25 metai, tu planuoji ateityje dirbti dar kokius 50 metų, bet niekas nežino, kas toje ateityje laukia, ką reikia daryti? Reikia pasirinkti tokias bakalauro studijas, kurios būtų tinkamos kokiems 20 metų, ir per tuos metus ruoštis kitam laipteliui, kuris bus visiškai kitoks nei pradinis.

Per paskutinius dvidešimt metų daug kalbėjome apie žmones, orientuotus į daugiadiscipliniškumą. Dabar apie tai jau nebekalbame – kalbame apie antidiscipliniškumą. Antidiscipliniškas mąstymas reiškia, kad tu gali laviruoti tarp skirtingų disciplinų, rinktis kitokį mąstymo būdą ir atnešti naujas idėjas, kurių kiti nesugebės sukurti, o tu galėsi dėl savo labai specifinės disciplinų kombinacijos. Antras žmogus turės kitokias kombinacijas, trečias – dar kitokias, ir visiems tai bus naudinga, visi turės ką pasiūlyti. Priešingu atveju, šiai kartai bus labai sunku.

– Kai kurie žmonės sako, kad ateityje mums visai nebereikės aukštojo mokslo institucijų: juk visą informaciją galima rasti internete, mokytis virtualiuose kursuose ir pan. Gal žmonijos ateitis bus visai be universitetų?

– Ne, aš nesu iš taip manančių žmonių. Tokie žmonės pasaulį mato kaip labai plokščią, o viskas yra kur kas labiau komplikuota ir sofistikuota. Kaip pavyzdį paimkime akreditavimą. Universitetai gali akredituoti tavo žinias ir išduoti diplomą. Jei tu tik lankai kursus, vertingo diplomo negausi. Per ateinančius 20-30 metų diplomai ir žinių akreditavimas mūsų sistemoje vaidins labai svarbų vaidmenį – tai taip greitai nepasikeis. Kai kurie žmonės sakys, kad man nereikia filosofijos diplomo, ir jie bus teisūs. Bet yra tiek daug profesijų, kuriose akreditavimas yra gyvybiškai svarbus. Juk neleistumėte daktarui jūsų gydyti, jei nebūtumėte tikri, kad jis žino, ką daro. Tas pats tinka inžinieriams, mokytojams. Neleisiu niekam mokyti savo vaikų, jei nebūsiu tikras, kad jie turi tam reikalingas kompetencijas. Manau, kad akreditacijos sistema vis dar bus svarbi mažiausiai pusšimtį metų ir tai bus bent viena iš priežasčių, kodėl mums reikės aukštojo mokslo institucijų.

Be to, internete yra daugybė kursų, turime daugybę kitų galimybių mokytis ir tai puiku, bet mokymasis ir akreditavimas yra du skirtingi klausimai. Dabar yra labai daug universitetų, kurie vykdo atvirus kursus, bet vis tiek tai nėra sistema, kurioje galėtume patikrini, ką žmogus pasiėmė iš tų kursų, ten nėra tikrinimo procedūrų ir mechanizmų, kurios visuomenei yra ir dar ilgą laiką išliks labai svarbios, todėl aukštojo mokslo institucijos ne tik išliks, bet ir konkurencija tarp jų dar labiau stiprės.

– Žiūrint iš aukštojo mokslo institucijų pusės, kaip jos turi nuspręsti, ko mokyti studentus, kokios kompetencijos bus būtinos jų ateičiai? Kas turi būti tas vizionierius, kuris nurodys kryptį: aukštųjų mokyklų vadovai, dėstytojai, valdžios institucijos? 

– Į tokius klausimus niekada nebus galima rasti šimtaprocentinių atsakymų. Kita vertus, nereikia būti futurologu, kad galvodamas mąstytum apie ateitį, kaip nereikia būti psichologu, kad galėtum suprasti psichologiją. Taigi reikia žmogaus ar žmonių, kurie supranta tendencijas ir bendrus poreikius. Kartais net vienas žmogus, kuris užima įtakingą poziciją, kaip, pavyzdžiui, švietimo ministro, visuomenei gali atnešti labai didelius pokyčius. Kitu atveju tai yra kolektyvinė išmintis, kai kiekvienas daro tai, ką gali geriausiai savo srityje ir visi kartu stengiasi atrasti geriausią kelią. O tuomet šalys ir tautos konkuruoja tarpusavyje, kam geriau sekasi tai daryti. Kas sugebės geriau, tas ir išsiverš į priekį. Tačiau apskritai aš esu labai optimistiškas. Mano tėvai net nemąstė apie tai, ką aš veiksiu gyvenime. Dabar lygiai taip pat mano vaikai: aš nežinau, ką jie darys, bet žinau, kad jie tai darys kur kas geriau nei būčiau daręs aš. Toks gyvenimas.

– Tai visgi, ar yra tokių įgūdžių, kuriuos įgiję patys, ar išmokydami studentus būtume tinkamai pasiruošę ateičiai?

– Gyvename nuolatinio mokymosi eroje. Taip yra, nors galbūt ne visiems tai patinka ir kai kurie dėl to skaudžiai kenčia. Kita vertus, dabar svarbiau net ne tai,  kad tu įgijęs kažkokius įgūdžius negalėsi visą gyvenimą dirbti to paties darbo, bet tu nenorėsi to daryti. Mūsų tėvų kartai svarbiausias dalykas buvo saugumas, o mes dabar labai rūpinamės gaunamu pasitenkinimu. Tai būdinga tiek asmenims, tiek valstybėms. Jei eisime nuolatinio mokymosi keliu, taip, bus tiek, pakilimų, tiek nuosmukių, kai kurios šalys mieliau norės grįžti prie saugumo užtikrinimo, bet kitos mieliau prisiims riziką eksperimentuodamos ir rūpinsis savęs išpildymu.

Prof. D. Passigas ‒ futurologas, lektorius, verslo ir viešojo sektoriaus konsultantas, Izraelio nacionalinės mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros tarybos narys, bestseleriais tapusiu knygų „Ateities kodas“ ir „2048” autorius.

Pašnekovo nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Norėdami pasidalinti savo nuomone, susisiekite su redakcija.

227 views
bookmark icon