D. Burneika. Kalbėdami apie demografinę kaitą, pernelyg dramatizuojame

2018 m. rugsėjis


Lietuvoje stebimi demografiniai pokyčiai neretai verčia nuogąstauti, kur link mes, kaip tauta, judame. Vis dėlto, pasidairę į kitų Europos šalių patirtis, jų demografijos istoriją, pastebėsime, kad Lietuvoje vykstantys procesai nėra išimtimis. Pastebima, kad šalies demografinės tendencijos, palyginti su kitomis šalimis, panašios. Skiriasi tik jas sąlygojusios aplinkybės – itin didelė dalis periferijos gyventojų, dirbusių žemės ūkyje ir pramonėje, bei nepalanki demografinė situacija paskutinės krizės laikotarpiu, – kurios ir nulėmė didesnes nei kitose šalyse migracijų bangas. Taip teigia Lietuvos socialinių tyrimų centro Visuomenės geografijos ir demografijos instituto vadovas prof. Donatas Burneika.

Nuo vienos sistemos prie kitos

Siekiant suprasti dviejų labiausiai šalyje eskaluojamų temų – didelės emigracijos iš Lietuvos ir periferinių regionų tuštėjimo dėl vidaus emigracijos į didžiuosius miestus, ypač Vilnių, – priežastis, D. Burneika pataria įdėmiau pažvelgti į sisteminius pokyčius, kuriuos patyrė mūsų valstybė.

„Ilgą laiką gyvenę vienoje visuomeninėje sistemoje, staiga mes pradėjome gyventi visiškai naujoje. Sovietmečiu kiekvienas miestas ir miestelis aprūpindavo gyventojus tiek darbu, tiek svarbiausiomis paslaugomis, tad daug žmonių gyveno ir dirbo periferijoje. Nekonkurencingoje aplinkoje klestėjęs žemės ūkis ir tradicinė pramonė visoje šalies teritorijoje kūrė daug darbo vietų.

Posovietinėje Lietuvoje turėjome totalų darbo rinkos perversmą. Senos darbo vietos, ypatingai tradicinėje pramonėje ir žemės ūkyje, nyko. Tiesa, vietoje jų kūrėsi naujos. Bet naujos darbo vietos kūrėsi kituose ūkio sektoriuose, kurie koncentruojasi visai kitose vietose, kitur negu daugelis gyveno. Šiandien kuriame pramonę, diegiame inovacijas, kuriomis siekiame konkuruoti su kitomis pasaulio šalimis. Darbo vietos telkiasi nebe periferijoje, o centruose, kur paslaugų sferos įmonės randa darbo jėgą ir paklausą. Pastaruosiuose gyventojams ne tik daugiau galimybių rasti darbą, bet ir ilsėtis“, – komentuoja profesorius.

Vadinasi, demografiniu požiūriu, turime didelį darbo pasiūlos ir paklausos neatitikimą: centruose reikia jaunų, galinčių mokytis žmonių, o turime perteklių pagyvenusių, prie pensijos artėjančių, neatitinkančios darbo jėgos paklausos kvalifikacijos žmonių daugiausia periferijoje, kur jie turi butus, namus, šeimas, draugus, tad yra „prisirišę“ prie vietos. Ši neatitiktis lemia tai, kad šalyje formuojasi dideli darbo užmokesčio, nedarbo ir kitų socialinių negerovių regioniniai skirtumai.

Paklaustas, ar galėtų pasiteisinti pramonės perkėlimas į periferiją, D. Burneika dvejoja: „Kiekvienas verslininkas, matydamas, kad ten yra daug gyventojų, kuriems artėja 60 metų, o jaunimas išvažiuoja, svarstys – o kas bus po kelių metų, kai jie visi išeis į pensiją? Ir vėlgi, turime neatitikimą: investicijos į pramonės gamybą yra ilgalaikės, o darbo jėga periferijoje – trumpalaikė. Nebent kalbame apie tuos verslus, kurių ateities planuose – darbo jėgos pakeitimas mašinomis ar įrengimais. Bet kiek tokių investuotojų yra? O pigi darbo jėga vargu ar gali būti rimtas pagrindas nukreipti investicijas į regionus. Vadinasi, galime kalbėti tik apie riboto pobūdžio investicijas į tuos sektorius, kur gamybai reikia daugiau erdvės ir mažiau darbo jėgos“.

Europos Sąjungos paribiuose

Jeigu vertintumėme ne tik vidinę šalies periferiją, bet Lietuvą visos Europos Sąjungos mastu, taipogi pastebėtume pokytį. „Periferizacijos ir centralizacijos procesai pasaulyje, galima sakyti stiprėja. Bent jau santykinai – įvykių periferijose mažėja, palyginti su tuo, kiek jų daugėja centruose. Europos kontekste, mes esame tų įvykių šone, esame ir būsime periferija. Socialiniai, visuomeniniai, ekonominiai procesai telkiasi ne čia. Galbūt ir nebūsime šalimi, kur šie įvykiai koncentruojasi. Tačiau buvimas periferija pats savaime nereiškia nieko neigiamo, – akcentuoja profesorius. – Suomija ar Airija taip pat yra periferijoje, tik jos, transporto pasiekiamumui darant vis mažesnę įtaką ūkiui, geba išnaudoti savo privalumus. Periferija gali pasiūlyti erdvę, distanciją tarp žmonių, ramybę, natūralumą, sveiką aplinką ir kitus gyvenimo kokybei svarbius dalykus. Kai konkurencingiausiu tampa mokytis sugebantis žmogus, o informacija sklinda laisvai, periferijos statusas savaime nebereiškia nei atsilikimo, nei inovacijų lėtumo, nei blogesnės gyvenimo kokybės.

Beje, ir sovietmečiu mes buvome periferija, bet tuomet ji turėjo pozityvų įvaizdį imperijos kontekste – imigruodavo rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, kazachai. Dabar mes tapome labiau negatyvia periferija kitoje erdvėje be sienų, iš kurios daug kas linksta išvykti. Ta staigi transformacija iš santykinai patrauklaus vienos sąjungos pakraščio į santykinai negatyvų kitos sąjungos pakraštį tikriausiai yra dar viena priežastis, nulėmusi itin didelius emigracijos mastus būtent iš Baltijos šalių.

Bet atmintina viena – traukos veiksniai keičiasi. Pasaulis niekada nestovi vietoje, įvaizdžiai keičiasi, kinta ir gyvenimo kokybės standartai. Urbanizaciją jau daug kur keičia deurbanizacija. Norą gyventi dideliame mieste ar pasauliniame metropolyje keičia ar gali pakeisti noras gyventi erdviai, atokiai nuo triukšmo, grūsties ir užterštos aplinkos. Klausimas tiktai, kokia periferija – traukiančia ar stumiančia – mūsų valstybė ir jos regionai bus.“

Scenarijai kartojasi, tik vėliau

Burneika pažymi, kad senstančios visuomenės, mažėjančio gimstamumo, geopolitinės galios susitelkimo centruose procesai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų Europos šalyse. „Toje pačioje Prancūzijoje ir kitur galėjome stebėti panašią demografinę kaitą. Tik visi šie procesai daugelyje šalių prasidėjo anksčiau negu pas mus ir kai kurios iš jų dar turėjo dideles imigrantų bangas iš trečiųjų šalių, kurie tam tikrą laiką, palyginti su vietiniais šalies gyventojais, demografiškai elgėsi kitaip – turėjo daugiau vaikų, anksčiau tuokėsi. Tačiau ir imigrantai iš trečiųjų šalių per vieną–dvi kartas prisitaiko prie aplinkos, asimiliuojasi, pradeda elgtis taip pat kaip vietiniai gyventojai, tad gimstamumo rodiklius pagerina tik trumpuoju laikotarpiu“, – mano profesorius.

Mūsų šalis, palyginti su kitomis, D. Burneikos teigimu, buvo mažiau centralizuota – mažieji Lietuvos miestai turėjo silpnus socialinius ryšius su didžiaisiais. Tai reiškia, kad dažnam periferijos gyventojui Vilnius atrodė toks pats nutolęs ir svetimas kaip ir, pavyzdžiui, Londonas. Didelė problema Lietuvai vėliau tapo ir tai, kad didžiausias gimstamumas praėjusio amžiaus pabaigoje buvo nuo pagrindinio šalies centro – Vilniaus – nutolusiuose regionuose. Toks gyventojų pasiskirstymas šalyje ir tai, kad ši gausi karta sulaukė pilnametystės paskutiniosios krizės priešaušryje ir nulėmė itin didelius emigracijos srautus pokriziniu laikotarpiu. Pasikeitusios sąlygos – dekolektyvizacija, deindustrializacija, atsivėrusios sienos – užuot paskatinusios urbanizaciją tokiu mastu kaip kitur, pas mus labiau lėmė išaugusią šalies periferijos gyventojų emigraciją. Kitaip sakant, jeigu sienos būtų uždarytos, butų labiau užaugęs Vilnius, Kaunas, Klaipėda, o dabar didelė dalis (didesnė nei kitose šalyse) tenka Londonui ir kitoms vietovėms užsienyje.

„Jeigu nebūtų buvę sovietmečio, periferiniai regionai, tikėtina, būtų greičiau ištuštėję, kaip atsitiko Vakarų Europos šalyse. Daugelis skundžiasi, kad keičiasi sveikatos priežiūros, švietimo įstaigų tinklai – tai yra periferiniuose regionuose uždaromos mokyklos, planuojama keisti ligoninių tinklus. Bet tinklai, sukurti buvusiai gyvenviečių sistemai, dabar, esant visiškai kitokiam gyventojų pasiskirstymui, negali nesikeisti.

Tokių periferijų, kokios buvo neseniai, mes neišsaugosim, jos neišvengiamai keisis. O tikėtis, kad Lietuvoje viskas susiklostys kitaip negu kitose šalyse, yra naivu. Klausimas tiktai, kaip ilgai tas gyventojų periferijoje mažėjimas tęsis, kokie ten gyventojai liks ir kokie atvyks. Reikia galvoti, kaip pakeisti periferijos įvaizdį iš neigiamo į teigiamą. Nebūtina koncentruotis vien tik į tai, kaip užtikrinti didelį gyventojų skaičių periferijoje, verčiau į jos gyvybingumo išlaikymą“, – pastebi profesorius.

Fundamentaliai pakeisti neįmanoma

Burneika įsitikinęs, kad demografiniams procesams daug dėmesio yra skiriama vien dėl to, kad tai yra politiškai jautrūs klausimai. Visgi, pasak profesoriaus, pakeisti demografinius procesus valdžia turi labai ribotas galimybes. Žinoma, yra daug valstybinėmis priemonėmis pasiektų pozityvių poslinkių, tačiau dažniausiai valdžios sprendimai atrodo pernelyg uždelsti, neefektyvūs, daugiau orientuoti į greitą poveikį rinkėjams. Iš tiesų demografijoje, kaip ir ekonomikoje, teigiami procesai visų pirma yra ne valdžios nuopelnas, o vietos bendruomenių. Juolab, kad demografiniai pokyčiai vyksta inertiškai, menkai kontroliuojamai ir sunkiai prognozuojamai ilguoju periodu.

„Grėsmingai skambančių prognozių dėl Lietuvos egzistencijos kontekste, valdžia, atrodytų, skuba ieškoti priemonių problemoms spręsti. Tačiau ar tai išsprendžiama?, – perklausia profesorius. – Besiremdami emigracijos, imigracijos, gimstamumo, mirtingumo ir kitais rodikliais, kitų šalių demografinių perėjimų patirtimis, prognozuoti situaciją, regis, preliminariai galime. Tiesa, prognozių paklaida kuo toliau, tuo labiau didėja. Juk migracijos srautų, kurie Lietuvos demografinę struktūrą keičia labiausiai, prognozės itin nepatikimos net trumpuoju periodu. O ilguoju periodu niekas negali prognozuoti ekonominių krizių, karų, stichinių nelaimių Lietuvoje ar užsienyje, kartu ir jų poveikio demografinei situacijai.

Demografiją iš esmės apsprendžia adaptyvus šeimų elgesys – kiek jos prisitaiko prie esamo ekonominio, kultūrinio, technologinio, socialinio konteksto. Valstybė galbūt šiek tiek gali daryti įtaką gimstamumui laike. Galime matyti, kad ateina periodas, kai turėsime labai mažai vaikų, kadangi gimdys labai negausi karta – dabartiniai penkiolikmečiai. Vadinasi, turėsime per daug darželių, vėliau mokyklų ir pan. Šiuo momentu valstybė galėtų imtis laikinų priemonių, kurios paskatintų gimdyti tuos, kurie delsia, abejoja. Tai kardinaliai nekeičia bendro vaikų skaičiaus per ilgą laiką – šeima bet kuriuo atveju tikriausiai turėtų, pavyzdžiui, du vaikus, bet galbūt susilauktų jų anksčiau.

Ilgalaikės demografinės politikos požiūriu efektyviausia būtų valstybei investicijas sutelkti į vaikų auginimą lengvinančias sąlygas – paslaugų sistemą, kuri leidžia tėvams dirbti, siekti karjeros. Finansinės paskatos aktualiausios socialiai nuskriaustoms, arba asocialioms, šeimoms ir yra naudingos politiškai, kai norima laimėti tam tikrų rinkėjų balsus, sudarant įspūdį, kad „šiai valdžiai rūpi“. Gimstamumo didinimas išmoką už vaiką padidinus šimtu eurų, žmogiškųjų išteklių problemos iš esmės nesprendžia, ją tik didina. Vietoje to, kad būtų gausinamos darbingų, išsilavinusių, gebančių kurti žmonių gretos, sudaromos sąlygos formuotis nepatraukliai socialinei aplinkai, kuri galop visą periferiją daro nepatrauklia ir trukdo kaimui atgimti.“

Kaip bežiūrėsi, jokios paskatos ir lengvatos nekeičia fakto, kad vaikai, užuot buvę ekonomine būtinybe kaip anksčiau, šiandien labiau yra ekonominė našta. Būtent dėl to, pasak D. Burneikos, gimstamumo mažėjimo fundamentaliai pakeisti valstybė nėra pajėgi. Tad geriausia, ką gali padaryti valdžia, tai netrukdyti žmonėms patiems kurti savo gyvenimą ir sudaryti sąlygas, kuriomis vaikų auginimas kuo mažiau ribotų tėvų galimybes siekti karjeros, išsilavinimo, nuolatinio mokymosi.

Gimstamumo mažėjimas pernelyg dramatizuojamas

Kita vertus, o ar, žvelgiant globaliai, mažėjančio gimstamumo klausimas savaime yra probleminis? Ar reikia norėti, kad gimstamumo rodiklis viršytų mirtingumo rodiklį?

„Siekis didinti gimstamumą, manau, visų pirma yra susijęs su žmonių psichologija. Per šimtmečius mes esame tiesiog įpratę, kad gyventojų gausėjimas automatiškai yra siejamas su gerove. Gerais laikais gyventojų skaičius augdavo, nes netrūkdavo maisto. Neatmestinas ir istorinis konkurencingumo (saugumo) motyvas. Kuo bendruomenėje (valstybėje) daugiau gyventojų, tuo, regis, galios lygmeny ji, palyginti su kitomis, konkurencingesnė.

Ekologiniu požiūriu, tai, jog gyventojų mažėja, yra netgi gerai, nes mes nebesusitvarkome su žeme, jos išteklių naudojimu, jos saugojimu ateities kartoms.

Koncentracija į gyventojų gausėjimą sakyčiau iš principo yra žalinga, – mano D. Burneika. – Kur kas daugiau naudos duotų gyventojų gerėjimas, o ne gausėjimas. Reikia galvoti ne kiek mes tų gyventojų turime, bet kokius – kiek jie išsilavinę, kiek jie geba dirbti ir mokytis, kiek tėvai ir mokytojai juos išmoko gyventi laimingai.“

Perteklių investuojame

Pasak D. Burneikos, pernelyg dramatizuojame ir emigracijos srautus. Jis pataria į išvykusius verčiau žiūrėti kaip į resursą ateičiai.

„Jeigu kalbame apie išvykusius dėl darbo vietų trūkumo, pavyzdžiui, pokriziniu laikotarpiu, 2009–2010 metais, tuomet tam tikra prasme yra gerai, kad jie išvyko. Kitaip būtume turėję milžinišką jaunimo nedarbą, daug psichologinių problemų, didžiulius iššūkius socialinei sistemai.

Brėždami analogiją su investicijomis į banką, galime klausti, ar tie, kurie išvyko, bus kaip investicija, kuri grįš su kaupu, ar labiau kaip pinigų išmetimas į balą, kuris neatneš mums jokios naudos. Mano manymu, apie išvykusius reikėtų kalbėti labiau kaip apie investiciją, kuri, bėgant laikui, užauga – daugelis išvykusių žmonių patobulėja, pasisemia patirties, žinių, todėl, jeigu grįžta, tuomet grįžta „geresni“ nei išvyko. Valstybės dėmesys turėtų krypti į gyventojų pritraukimą, imigraciją, o ne į sustabdymą. Tai aktualu tiek kalbant apie visą Lietuvą, tiek apie regionus.

Turėjome didelę emigraciją darbo jėgos pertekliaus laikotarpiais, bet netolimoje ateityje gresia priešinga situacija, kai darbo jėgos stigs. Tačiau tai sudarys palankias sąlygas reemigracijai. Tad grįžtant prie analogijos, viskas, atrodytų, paprasta: kai turime daug pinigų, kurių negalime panaudoti savo verslui, investuojame kitur. Taip jie nenuvertėja nenaudojami, iki kol jų vėl prireikia“, – pozityvia nata apibendrina profesorius.

46 views
bookmark icon