A. Telešienė. Didysis kultūrinis ginčas, kas yra lietuvis, tik prasideda

2018 m. rugsėjis


Kodėl verta kalbėti ne tik apie traukos ir stūmos iš Lietuvos veiksnius, bet ir apie „inkarus“, laikančius mus šalyje? Kurį laiką pagyventi užsienyje, tuomet grįžti į gimtąją šalį – ar tai naujas lietuvio gyvenimo modelis? Pagaliau, kur link mes, kaip tauta, judame ir ką apskritai vadinsime lietuviu, praėjus dar vienam šimtmečiui? Atsakymų į šiuos klausimus ieškome kartu su Kauno technologijos universiteto Duomenų analizės ir archyvavimo (DAtA) centro vadove Audrone Telešiene.

– Iš Lietuvos kasmet išvyksta reikšminga dalis gyventojų – apie 30 tūkst. Po 2009-ųjų finansinės krizės apie emigraciją dažniausiai kalbėta ekonomikos kontekste, bet anaiptol tai nėra vienintelė emigracijos priežastis. Kokias temas dar turėtume paliesti svarstydami apie geresnio gyvenimo paiešką?

– Migracijos priežasčių yra daug. Tai – ir vadinamieji stūmos veiksniai – sąlygos mūsų šalyje, priverčiančios galvoti apie išvykimą; ir traukos veiksniai – patrauklios sąlygos kitose šalyse, pavyzdžiui, didesni atlyginimai, geresnė aukštojo mokslo kokybė, didesnės socialinės išmokos. Kalbant apie emigraciją, viena priežastimi įprastai neapsiribojama – veikia visas jų kompleksas. Pavyzdžiui, bendrame katile – ir sutrūkinėję šeimos saitai, ir nedarbas Lietuvoje, ir pasitaikiusi gero uždarbio galimybė Anglijoje.

Verta kalbėti ne tik apie veiksnius, kurie „išstumia“ žmones iš Lietuvos, bet ir apie tuos, kurie sulaiko. Šią veiksnių kategoriją supaprastintai vadinu „inkarais“. Išskirčiau tris veiksnius,  turinčius didžiausią įtaką sprendimui likti gimtojoje šalyje – šeimą, būstą ir darbą. Kitaip tariant, jei santykiai su partneriu bei šeima yra geri, auginami vaikai, yra kur gyventi ir turimas bent vidutiniškai apmokamas darbas – labai didelė tikimybė, kad žmogus liks. Arba – išvykęs sugrįš.

Vadinasi, svarstant, kaip slopinti emigraciją, koncentruotis reikėtų ne tik į stūmos ir traukos veiksnius, bet ir į minėtuosius „inkarus“. Tokiu atveju priemonės turėtų būti nukreiptos į paramą šeimoms, pagalbą įsigyjant būstą bei darbo prieinamumo ir sąlygų gerinimą.

– Ar žmones Lietuvoje laiko tie patys „inkarai“, kaip ir kitose pasaulio šalyse? Kokius pokyčius, vertinant veiksnius, kurie laiko gimtojoje šalyje, pastebite?

 Baziniai socialiniai žmonių poreikiai iš tiesų visur yra vienodi. Tie patys „inkarai“ – šeima, būstas, darbas – laiko žmones savo gimtosiose šalyse visame pasaulyje (nebent nutinka ekstremalių dalykų, tokių kaip gamtos stichijos ar karas).

Beje, svarbūs dar keli „inkarai“ – patriotiškumas ir bendrystės jausmas. Tačiau šie, pastebiu, ilgainiui keičiasi. Pokyčius labiausiai provokuoja kintančios tapatybės ir atstumo sampratos. Didelės mobilumo galimybės šiandien aktualizuoja naują gyvenimo scenarijų – pagyvename vienoje šalyje, paskui kitoje, kol, galop, grįžtame į Lietuvą. Gyvenimą užsienyje aiškiname jau norma tapusiomis priežastimis: „kol paaugs vaikai“, „kol baigsiu mokslus“, „kol užsidirbsiu“, „kol padarysiu karjerą“. Toks gyvenimo planavimo modelis lemia didelę dalį grįžtamosios migracijos.

Visgi būtina suvokti, kad kuo toliau, tuo žmonių mobilumas tik augs, tad ir emigracijos nebus įmanoma pilnai sustabdyti. Protingiausia, ne mėginti stabdyti emigraciją, o skatinti žmones savo produktyviausiam gyvenimo laikotarpiui rinktis Lietuvą.

Kitas minėtasis dalykas, kuris reikšmingai kinta, – tapatybė, kuri yra susijusi su bendrystės jausmu. Ilgą laiką save tapatindavome su šeima, gimine, vietove, Lietuva. Dabar tai keičiasi: bendrystę jaučiame nebe tik su gimtąja šalimi, bet ir su kitomis Europos tautomis ar net dar labiau nutolusiomis bendruomenėmis. Šiuolaikinis žmogus esmingai išplėtė tapatybės ribas. Jis lengvai keičia savo bendruomenę: nepriklausomai nuo to, kur jis yra, ar, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje ar Ekvadore, jaučiasi vienodai gerai, jei šių vietovių bendruomenės atviros, skatinančios kurti, gerbiančios savo narius.

Tokią bendruomenę, į kurią norėtųsi atvykti ir grįžti, turėtume kurti ir Lietuvoje.

– MOSTA tyrimų duomenimis, didžiausią grupę, beveik trečdalį, kasmet į Lietuvą grįžtančių gyventi asmenų sudaro 25–29 m. jaunuoliai. Kaip Jūs tai vertinate – kas pasikeitė, kad jie grįžta, ar grįžta, norėdami patys inicijuoti pokyčius šalyje?

– Natūralu, Lietuva keičiasi: pas mus tiek pat daug galimybių, kiek ir kitose labai aukšto išsivystymo lygio šalyse (būtent tokioms esame priskiriami). Kalbant apie šią amžiaus grupę, rastume ir konkretesnių paaiškinimų: galbūt jie išvyko dėl krizės, sakykime, 2010 m., išvykę baigė mokslus, įgijo pradinę darbinę patirtį, o dabar, sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, jie jau pasirengę grįžti ir imtis prasmingos veiklos čia. Juolab, kad Lietuvoje įsikūrė daug tarptautinių kompanijų, tam tikruose sektoriuose pastebimas darbuotojų trūkumas. Vietą darbo rinkoje atranda dar viena naujoviška grupė – tai savarankiški ir drąsūs aukštos kvalifikacijos žmonės, dirbantys pagal projektines sutartis ar panašiais principais.

– Grįžtančius galima skirstyti į žemesnės kvalifikacijos ir aukštesnės kvalifikacijos specialistus. Pastarųjų, tiesa, labai nedaug. Ar jų sprendimą grįžti lemia skirtingi veiksniai? Jei taip, kokie?

– Taip, žemesnės ir aukštesnės kvalifikacijos specialistų grįžimą lemia šiek tiek skirtingi veiksniai. Aukštos kvalifikacijos specialistų darbo vietos įprastai yra saugesnės, tokiems darbuotojams siūlomos palankesnės sąlygos šeimos įsikūrimui, užtikrinamos papildomos garantijos. Didesnėse šalyse geresnės yra ir karjeros, savirealizacijos galimybės. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė ar Vokietija, turi puikią politiką tokiems darbuotojams pritraukti ir išlaikyti. Tad konkurencinėje kovoje dėl specialistų šios šalys laimi ir tik nedaugelis talentų grįžta į Lietuvą. O žemesnės kvalifikacijos darbuotojų situacija yra labiau pažeidžiama. Neretai po kurio laiko nuo jų išvykimo svetur išnyksta emigraciją lėmęs traukos veiksnys. Tam įtaką daro įvairios nenumatytos aplinkybės, tokios kaip išaugęs nedarbas Ispanijoje ar Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos.

– Viešojoje erdvėje esate teigusi, kad emigracijos stabdymas ir emigravusių talentų susigrąžinimas tėra mitai. Galbūt galėtumėte pakomentuoti plačiau?

– Istoriškai susiklostė, kad per XX amžių dėl karų, tremčių, kolektyvizacijos ir urbanizacijos net keliskart buvome priversti palikti savo gimtinę. Tad mobilumas, galima sakyti, – kultūrinis įprotis. Iki XXI a. patyrėme ir didelį vidinį mobilumą – tai yra mobilumą šalies viduje. Pridurkime dar tai, kad dabar Lietuva yra globali, labai aukšto išsivystymo lygio valstybė, kurios žmonės – išsilavinę bei atviri. Tokie žmonės nebijo išvykti ieškoti geresnių sąlygų, neturi kalbos ar kultūrinių barjerų, tad gali lengvai pritapti nutolusiose bendruomenėse. Kitaip tariant, dabar mobilumas – tarptautinis. Visai tai – tarsi įsiūbuotos jūros bangos: jų nesustabdysi, neužsitversi tvoros ir nesuvaržysi apynasriais (draudimais, leidimais ir kt.). Panašūs procesai vyksta ir kitur. Tad ir emigraciją, ir imigraciją galima tik pristabdyti, joms pasiruošti ir iš to kaip valstybei netgi laimėti. Bet sustabdyti jų neįmanoma, todėl šūkiai, kviečiantys sustabdyti tokius procesus, mano manymu, yra absurdiški.

Kalbant apie žmonių susigrąžinimą – viskas kitaip. Tai – įgyvendinama. Svarbiausia klausti, ką mums reikia susigrąžinti. Mano manymu, orientuotis turėtume į išvykusias šeimas su vaikais, darbingo amžiaus gyventojus, aukštos kvalifikacijos specialistus, talentus. Tą ir vadinčiau laimėjimu šituose nesibaigiančiuose ir nesustojančiuose emigracijos ir imigracijos procesuose.

– Galbūt reikėtų pradėti kalbėti ne apie Lietuvos lietuvius, o apie pasaulio lietuvius? Kodėl mums, kaip mažai tautai, ypač aktualu veikti lokaliai, bet mąstyti globaliai?

– Tikrai taip. Daug dėmesio skiriame emigrantams, palikusiems Lietuvą po įstojimo į Europos Sąjungą ar ekonominės krizės. Aš kviesčiau kalbėti apie visus – tuos, kurie paliko Lietuvą iki ir po 1990-ųjų, kalbėti apie jų vaikus ir vaikaičius. Dažnai toks vaikaitis nekalba lietuviškai, galbūt neturi lietuviškos pavardės, bet tebelaiko Lietuvą svarbia savo tapatybės dalimi. Ką galime padaryti, kad jie norėtų apsigyventi Lietuvoje? Kokiais traukos veiksniai pasižymi Lietuva? Gal tai geras klimatas, auganti ekonomika, Europos Sąjungos pilietybė, kultūrinė bendrystė? Manau, kad reikėtų daugiau galvoti, kaip didinti Lietuvos patrauklumą būtent tokių pasaulio lietuvių gretose.

– Verta kalbėti ne tik apie lietuvių grįžtamąją migraciją, bet ir imigrantus, atvykstančius į Lietuvą iš besivystančių šalių. MOSTA tyrimų duomenimis, daugiau nei pusę išvykstančiųjų iš Lietuvos sudaro jaunimas. Taigi išvyksta viena produktyviausių ir perspektyviausių asmenų grupių. Trūkstamą darbo jėgą, kurios netenkina turimi resursai, gali papildyti imigrantai iš besivystančių šalių. Tad, atrodo, ilgainiui vis garsiau turėsime kalbėti ir apie imigraciją. Kokius pagrindinius iššūkius matote atvykusiųjų integracijai Lietuvos darbo rinkoje?

– Klaidinga manyti, kad pagrindiniai iššūkiai yra susiję su ekonomine integracija, labiau, manau, su teisine kultūra ir socialine-kultūrine integracija. Mano doktorantė Ramunė Miežanskienė rengia disertaciją apie teisinę kultūrą Lietuvoje ir pastebėjo, jog dažnai informacija užsieniečiams suprantama kalba (pavyzdžiui, anglų k.) nėra prieinama. Atvykusieji nežino savo teisių, neturi suvokimo, kaip apskritai veikia mūsų teisinė sistema, kur galima kreiptis pagalbos.

Tokį informacijos ir teisinės pagalbos neprieinamumą sustiprina ir kultūrinis priešiškumas, ypatingai socialinių paslaugų, viešojo administravimo įstaigose. Nors įstaigos remiasi nediskriminavimo ir tarnystės etiniais principais, visgi dažnas jų darbuotojas būna asmeniškai nepalankiai nusiteikęs užsieniečių atžvilgiu. Pagrindinis krūvis, matyt, turėtų tekti ne centrinei valdžiai, o savivaldybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurių vaidmuo bus kritinis ir lemsiantis, ar laimėsime imigracijos procese, ar liksime besiskundžiantys užsidarėliai, kuriuos palieka net priimtieji karo pabėgėliai.

– Kokius dar privalumus, be ekonominių, įžvelgiate, kai kalbame apie imigraciją?  

– Vienas svarbiausių dalykų – įvairovė – tiek socialinė, tiek kultūrinė. Kultūrinė įvairovė skatina permąstyti savo tapatybę, atrasti ją iš naujo, keistis, prisitaikyti, papildyti, praturtėti. Sakoma, kad homogeniškumas apriboja kūrybiškumą, o įvairovė jį skatiną. Kasdienybėje susidurdami su skirtingomis kultūromis, skirtingais žmonėmis, suprantame, kad yra alternatyvų, išmokstame kūrybiškiau ieškoti sprendimų, remtis daugiau nei viena idėjų sistema. Tačiau svarbu ir tai, kad imigruoja darbingo amžiaus žmonės, prie kurių dažnai prisijungia šeimos. Tokiu būdu turime ne tik daugiau darbo jėgos, bet ir daugiau vartojančiųjų, kuriančiųjų.

– Pabaigai – kaip Jūs manote, kur link mes, kaip tauta, judame ir ką apskritai vadinsime lietuviu, praėjus dar vienam šimtmečiui?

– Mūsų ateitį apibrėžia demografinė kaita ir kylantis išsivystymo lygis. Demografiniai pokyčiai pirmiausia bus susiję su depopuliacija ir gyventojų sudėties kaita: Lietuvoje gyvens vis mažiau žmonių, vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, gatvėje vis rečiau matysime vaikų ir neišvengiamai vis daugiau įvairių tautybių žmonių. Mes ir toliau auginsime savo gerovę, tapsime turtingesni. Neabejotinai tai keis ir mūsų tautinę tapatybę. Šiuo metu dar tik prasideda didysis „lietuvio“ sampratos virsmas. Bus įdomu sekti didįjį kultūrinį ginčą. Tikiu, kad „lietuvio“ samprata išsiplės ir apims visus pasaulio lietuvius. Ateityje, užuot rėmęsi objektyviais kilmės kriterijais, vis labiau linksime į subjektyvius – tai yra lietuviu laikysime tą, kuris pats save vadins lietuviu ir kurį kiti laikys lietuviu.

Klausime savęs, kas yra labiau lietuvis – ar kolegė iš Indijos, kuri kalba lietuviškai, per valstybines šventes gieda himną, nori auginti vaikus Lietuvoje, ar Anglijoje gyvenančių lietuvių vaikas, kuris nenori šnekėti lietuviškai ir, tikėtina, niekada negrįš? Atsidūrę tokiuose svarstymuose, negalėsime remtis aiškiu kriterijų sąrašu, pagal kurį lengvai nuspręstume, kas lietuvis, o kas ne. Būti kilusiu iš Lietuvos, kalbėti lietuviškai, gyventi Lietuvoje – šios savybės ir toliau bus labai svarbios, bet nevienintelės apsprendžiančios tautybę. Tautybę vis labiau apibrėšime elgsenos ir asmeninėmis charakteristikomis.

Žinoma, svarbu atskirti tautybę ir pilietybę. Mano apibūdinti pokyčiai daugiau bus susiję su tautybės sampratos kaita. Nes tautybė – labiau kultūrinis terminas. Pilietybė – labiau teisinis terminas ir tikrai išliks aiškūs ir objektyvūs kriterijai ją gauti. Taip pat svarbu neužmiršti įvertinti visą tautinę įvairovę, kuri gyvena ar gyvens Lietuvoje. Turint Lietuvos pilietybę svarbu išlaikyti (ir gerbti) savo originalią tautybę ir nejausti spaudimo būtinai asimiliuotis.

Trumpai tariant, po šimto metų, manau, lietuviu vadinsime tą, kuris pats save tokiu laiko ir kuris turi reikšmingą kultūrinį, socialinį, politinį, ekonominį ryšį su Lietuva.

180 views
bookmark icon