A. Pranckevičius. Postmodernų pasaulį geriausiai apibūdina suvereniteto dalijimosi fenomenas

2018 m. spalis


Sudėtinga suskaičiuoti visas naudas, kurias mums suteikė narystė Europos Sąjungoje: užauginome savo ekonomiką, pritraukėme investicijas į viešąjį sektorių, įgijome daug pilietinių laisvių. Regis, kiekvienoje srityje – nuo pat transporto, energetikos, žemės ūkio, aplinkosaugos iki švietimo ir kultūros – aptiksime Europos Sąjungos paliktą pėdsaką. Valstybės sprendimas tapti Europos Sąjungos nare, kaip teigia Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius, buvo svarbi strateginė investicija į savo ateitį. Su A. Pranckevičiumi taip pat gvildename suvereniteto dalijimosi paradoksą, Europos Sąjungos poziciją migracijos atžvilgiu, galop, brėžiame projekciją į ateities valstybę.

Vakarai moko, o Rytai – klausosi. Toks mąstymo modelis buvo įsigalėjęs praėjusio amžiaus pabaigoje, kai buvusios pavergtosios tautos skubėjo kurti politikos ir ekonomikos institucijas, reikalingas demokratijai. Žengimas pavymui klestinčių šalių, o ne priekyje, tarytum įskiepijo nelygiavertiškumo kompleksą. Žiniasklaidoje esate tai pavadinęs provincialumo sindromu. Galbūt galėtumėte pakomentuoti plačiau?

– Turbūt kiekviena valstybė, ypač Europos, kur istorinė patirtis daugeliu atvejų labai gili, turi įvairių kompleksų ir nepilnavertiškumo sindromų. Didi istorija gali būti įkvėpimo šaltinis, labai svarbi identiteto dalis, tačiau ir atvirkščiai – akmuo, kuris neleidžia judėti į priekį ar žiūrėti į ateitį. Turbūt nėra kito tokio regiono, kaip Europa, kur istorija taip stipriai lemtų žmonių sampratą, požiūrį į save ir į kaimynus. Europoje mes visi daugiau ar mažiau esame istorijos įkaitai. Geografijos – taip pat.

Stebint ilgametę istoriją, Lietuva dažnai atsidurdavo įvykių centre ir buvo svarbi politinė, karinė, kultūrinė, ekonominė Europos kontinento žaidėja. Tačiau natūralią Lietuvos priklausomybę Europos erdvei pamiršti privertė okupantai.

Dėmesį labiausiai kreipčiau į sovietinės okupacijos laikotarpį, kuris vis dar gyvas mūsų prisiminimuose. Sovietinė okupacija sugriovė laisvą pilietinę visuomenę. Masinė pastanga sumenkinti Lietuvos akademinę bendruomenę, ekonominį ir politinį elitą, žinoma, neapsiėjo be pasekmių, kurios juntamos iki šiol. Būtent čia reikėtų ieškoti ne tik, kaip aš vadinu, „homo sovieticus“, bet ir „homo perifericus“ šaknų.

Vis dėlto, klystame manydami, kad mūsų balsas nieko nereiškia. Taip toli gražu nėra. Jau keturiolika metų Lietuva yra ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, euro zonos, Šengeno zonos, jau ir EBPO narė. Pilnavertiškai priklausome visoms svarbiausioms Vakarų Europos organizacijoms, sėdime prie to paties stalo su svarbiausiomis pasaulio jėgomis.

Ką tuomet turėtų mąstyti islandai? Gyvendami saloje, kuri yra nutolusi ir nuo Europos, ir nuo Amerikos kontinento. Gyvendami, atrodytų, neįmanomose gamtos sąlygose, jie sugeba ne tik išlikti, bet ir kurti ekonomiką, didžiuotis savo šalimi. Tai tik parodo, kad periferinis mąstymas yra tik mūsų pačių problema. Tai ne geografinė, o mentalinė samprata, kurią reikėtų palaidoti kartu su visa sovietine patirtimi.

– Užuot laikę save negatyvia periferija, verčiau vertintume tai labiau teigiamai ir išnaudotume…

– Pritariu. Provincijos konotacija pati savaime neturėtų būti negatyvi. Žmonės, gyvendami Prancūzijos, Vokietijos ar Belgijos provincijoje, dėl to visiškai nesijaučia blogai. Atvirkščiai – jie džiaugiasi, kad išvengia Paryžiaus, Berlyno ar Briuselio spūsčių, smogo, triukšmo, pergrūstų gatvių, perpildytų darželių ir t. t. Jie labai vertina gerą gyvenimo provincijoje kokybę.

Mes jau esame įgyvendinę formalią integraciją į Vakarus ir tai neabejotinai yra didžiulė mūsų pergalė. Tačiau dar reikia pabaigti mentalinę integraciją – sugrįžti ten, kur mes priklausome. Kai pagaliau pasijausime gerai ten, kur esame, ir nemanysime, kad geriau yra visur, kur mūsų nėra, tuomet, tikiu, kad apie provincialumo sindromą nebekalbėsime.

– Prof. Alvydas Jokubaitis teigia, kad tai, kas vyksta su lietuvių tautos ir valstybės suvereniteto supratimu, suprasti padeda žydų tautos patyrimas. Jis pastebi, kad žydai vartoja dvi neįprastas sąvokas – „priklausomas suverenitetas“ ir „nepriklausomas suverenitetas“. Mūsų supratimu, suverenas būtinai turi būti nepriklausomas. Žydų ortodoksai mąsto kitaip. Žydų tauta gali išlikti suvereni net praradusi politinę nepriklausomybę. Ar būdami Europos Sąjungoje turėtume keisti mąstymą dėl suvereniteto priklausomybės?

XXI amžiaus pasaulyje išlaikyti absoliutų suverenitetą, manau, yra neįmanoma. Turbūt nėra nė vienos valstybės, kuri būtų visiškai suvereni. Arčiausiai to galbūt yra Šiaurės Korėja ar Iranas, tačiau net ir jos per keletą pastarųjų metų bando sušvelninti saviizoliaciją. Vėlgi, tai parodo, kad globaliame pasaulyje išlaikyti absoliutų suvereną neįmanoma. Atsivėrimas ir bendradarbiavimas yra būtinas.

Vadinamasis suvereniteto dalinimosi (angl. shared sovereignty) fenomenas, galima sakyti, apibūdina XX a. antrą pusę. Reikšmingai prie šio fenomeno prisidėjo Jungtinių Valstijų sukurtos globalios institucijos, tokios kaip Jungtinės Tautos, Pasaulio bankas, Tarptautinės valiutos fondas ar NATO. Tai organizacijos, kurioms priklausančios narės dedikuoja dalį savo suvereniteto vardan efektyvesnio kai kurių problemų sprendimo. Pavyzdžiui, NATO leidžia kur kas efektyviau išspręsti saugumo ir gynybos klausimus: duodi indėlį pats, bet grėsmės atveju tikiesi daug daugiau naudos atgauti mainais.

Europos Sąjunga yra didžiulis fenomenas pasaulio istorijoje – dar nėra buvę atvejo, kai tokia postmoderni tarptautinių santykių institucija, kaip Europos Sąjunga, sutelkia nacionalinius ir privačius interesus į vieną tarpnacionalinių interesų visumą.

Paradoksalu, bet dalį savo suvereniteto dedikuojame, regis, tam, kad jį, kaip tokį, išsaugotume. Jeigu Lietuva nebūtų Europos Sąjungos ir NATO narė, jai, mano požiūriu, iškiltų didžiulė grėsmė – tiek dėl jos suvereniteto, tiek dėl teritorinio vientisumo. Pavyzdžių, koks scenarijaus galėjo susiklostyti, nereikia ieškoti toli: užtenka žvilgtelėti į Ukrainos konflikto genezę, įšaldytus konfliktus Moldovoje ar Sakartvele, ir pastebėti, kad už visų šių konfliktų vienaip ar kitaip stovi viena ir ta sostinė – Maskva. Rytų Europoje rusenantys konfliktai yra palankūs Kremliui vien dėl to, kad stabdo jų integraciją į Vakarų institucijas, taip pat palieka neaiškumą dėl teritorinio vientisumo ir leidžia nuolat kvestionuoti jų suverenitetą.

Kad išvengtume tokių dramatiškų likimų, manau, dalinis suvereniteto delegavimas Europos Sąjungai ir NATO – maža kaina už mūsų gyvybės draudimą.

– Yra teigiančių, kad senstančių valstybių problemą galėtų padėti išspręsti imigracija iš trečiųjų šalių. Ar pritartumėte?

Šie demografijos procesai kelia grėsmę visos Europos, kaip kontinento, konkurencingumui ir gebėjimui likti lydere globaliame pasaulyje. Jau dabar ES ir JAV tesudaro pusę pasaulio ekonomikos, nors prieš daugmaž penkiolika metų ši dalis siekė apie 60 proc. Vien jau tai yra aiškus signalas, kad Vakarų pasaulis praranda kontrolinį paketą. Kol kas, tiesa, tik ekonomikos pasaulyje, tačiau tai gali pasikartoti ir kitose srityse.

Yra labai daug valstybių pasaulyje, pavyzdžiui, Rusija ar Kinija, kurioms Vakarų civilizacijos vertybės ne tik nėra artimos, bet kartais yra net priešiškos. Omenyje turiu demokratiją, teisės viršenybę ir žmogaus teises. Tad demografiniai procesai, galima teigti, yra susiję su visos Vakarų civilizacijos išlikimu. Dėl to Europos Sąjungai mažėjančio gimstamumo, senstančios visuomenės, legalios migracijos klausimai – egzistencinės prasmės.

Sprendimų, žinoma, ieškoma. Štai 2009 m. buvo pasiūlyta ES mėlynosios kortelės (angl. EU blue card) programa, kuri yra nukreipta į aukštos kvalifikacijos žmonių, gyvenančių už ES ribų, pritraukimą. Mėlynoji kortelė veikia panašiu principu kaip ir žalios kortelės sistema JAV. Kol kas esminio pokyčio Europos darbo rinkoje įgyvendinti nepavyko, programa naudotasi vangiai. Todėl 2016 m. Europos Komisija pateikė naują ES mėlynosios kortelės direktyvą, kuri atnaujino sistemą, padarė ją daug lankstesne, paprastesne, efektyvesne, ypatingai palengvinant aplinkybes, kuriomis ją galima gauti.

Lietuvos statistiniai duomenys kol kas yra kuklūs – per metus pagal mėlynosios kortelės programą atvyksta vos keliasdešimt žmonių. Daugiausia – Indijos piliečių. Po Indijos seka Kinija. Trečia pozicija atitenka JAV. Tuomet rikiuojasi Rusija, Ukraina, Turkija.

Džiugu ir tai, kad vis daugiau matome poslinkių prie bendro visų ES valstybių narių požiūrio į išorės migracijos srautų valdymą, ypatingai po 2015 metų beprecedentės pabėgėlių iš Sirijos krizės, kuri paskatino įkurti naująją Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnybą, tris kartus padidinti jos finansavimą, peržiūrėti Dublino konvenciją, kurti bendrą prieglaudos politiką. 2021–2027 m. ES yra numačiusi tris kartus padidinti migracijos biudžetą. Jeigu ES valstybės narės tam pritars, jis gali siekti net 30 mlrd. eurų per numatytą 7 metų laikotarpį.

Džiugu ir tai, kad vis daugiau matome poslinkių prie bendro visų ES valstybių narių požiūrio į išorės migracijos srautų valdymą. Ypatingai pasistūmėta po 2015 metų beprecedentės pabėgėlių iš Sirijos krizės. Po šios buvo įkurta nauja Europos sienų ir pakrančių apsaugos tarnyba, tris kartus padidintas jos finansavimas, peržiūrėta Dublino konvencija, kuriama bendra prieglaudos politika.

Ne ką mažiau svarbi nei sienų ir pakrančių apsauga yra legali migracija. Šiuo klausimu ES valstybės narės vis dar turi atskiras vidines politikas, stinga bendro sutarimo. Manau, kad vis dar trūksta ambicijos ir vizijos, kaip mes, kaip ES, išspręsime legalaus darbo judėjimo klausimą.

Šiandien, regis, daug efektyviau saugome ES sienas, turime instrumentus, kurie padeda, ypač Viduržemio jūros regione, tiek gelbėti jūrą kertančius žmones nuo pražūties, vykdyti humanitarinę misiją, tiek atskirti karo pabėgėlius nuo žmonių, kurie tiesiog bando pasinaudoti sistema nelegaliai. Šiuo atžvilgiu per tris metus tikrai subrendome ir daug išmokome. Tačiau legalios darbo jėgos politikos prasme didžioji dalis darbo dar tik laukia.

Šiandien, regis, daug efektyviau saugome ES sienas, ypač Viduržemio jūros regione. Jau turime instrumentus, padedančius vykdyti humanitarinę misiją bei atskirti karo pabėgėlius nuo žmonių, kurie bando pasinaudoti sistema nelegaliai.

– Teigiama, kad naujosios „blockchain“ technologijos, sumažindamos ar net galbūt eliminuodamos bet kokių valstybinių institucijų, kaip tarpininkų, poreikį, gali iš esmės pakeisti pasaulio suvokimą. Ką manote apie tokią, atrodytų, utopinę pasaulio be valstybinių aparatų perspektyvą?

Tokia vizija kartas nuo karto atsirasdavo Vakarų filosofų darbuose. Kai kurių šių filosofų darbai, kaip žinia, paskatino revoliucijas Europos kontinente. Visgi, mano požiūriu, tai ir lieka utopinėmis vizijomis. Mūsų dabartiniu gyvenimo laikotarpiu būtų labai sunku įsivaizduoti tokią situaciją. Nors, žinoma, nieko nėra blogiau, kaip mėginti nuspėti ateitį, kai ji kuo toliau, tuo labiau tampa neprognozuojama.

Tačiau akivaizdu, kad pagrindinės tarptautinių santykių žaidėjos vis dar yra valstybės. Net ir Europos Sąjungos atveju, niekas nevyksta be valstybių narių pritarimo.

Matant XXI amžiaus pradžią, galima konstatuoti, kad valstybių narių reliatyvi įtaka valdymui mažėja. Taip yra todėl, kad bendrai valstybių įtaką globaliems procesams mažėja – niekas nebeturi monopolio politikoje, ekonomikoje, komunikacijoje ar kitur. Šiandien įtaką politikai gali turėti nebūtinai politikai. Ekonomikos dalyviais gali tapti bet kas – jau niekas nebesijuokia iš startuolių idėjų, kurios iš pradžių gali skambėti utopiškai, bet po kelių metų atneša milijardinį pelną. Šiandien žiniasklaida jau nebėra vienintelis komunikacijos šaltinis. Kiekvienas pilietis, kiekviena institucija, kiekvienas politikas šiandien turi galimybę komunikuoti tiesiogiai.

Tokios technologijos, kaip „blockchain“, siekia to paties – išmušti monopolį iš vienų rankų, panaikinti tarpininkus. O valstybinės institucijos – parlamentai, vyriausybės – vienareikšmiškai atlieka tarpininkavimo funkciją. Juk parlamentinė demokratija – tai atstovaujamoji demokratija. Mes deleguojame savo balsą kažkam, kas manome, kad turi daugiau už mus informacijos ir ekspertizės, tad gali priimti sprendimą geriau.

Tikėtina, kad tarpininko vaidmuo kuo toliau, tuo labiau silpnės. Dėl to atstovaujančiai demokratijai, mano nuomone, reikės atsinaujinti ir atrasti save iš naujo. Atsinaujinimas kartu gresia ir visoms valstybinėms institucijoms bei politikams.

Iš dalies tai jau matome. Politikai komunikuoja tiesiogiai su žmonėmis, dažnai tam, kad pasiektų žmonių širdis ir protus, renkasi netikėtus, ekstraordinarinius būdus. Juolab, kad jie jau dabar kovoja dėl idėjų ne tik su kitais politikais, o su pačiais įvairiausiais žaidėjais.

Kita vertus, nepaisant tokio potencialiai transformacinio technologijų vaidmens, abejoju, kad artimiausiu metu matysime didelius pokyčius. Taip, „blockchain“ technologija jau yra naudojama kriptovaliutų pasaulyje. To negalime ignoruoti. Pati Europos Komisija visa tai stebi labai atidžiai, daug investuoja į mokslą ir tyrimus, susijusius su „blockchain“ technologija. Europos Komisija taip pat yra įkūrusi „blockchain“ observatoriją ir forumą. Bandoma ne tik didinti ekspertizę, bet ir burti technologijos entuziastų bendruomenę Europoje, skatinti diskusiją. Tačiau, ar ši technologija bus iš tikrųjų panaudojama kitose srityse, kol kas sunku pasakyti.

Naujos technologijos nebūtinai turi tapti valstybių priešu ar konkurentu. Įdomu, ar įmanoma ją panaudoti ir viešosioms paslaugoms. Pavyzdžiui, sveikatos, mokesčių, elektroninės vyriausybės, rinkimų kontekste. Jeigu technologijos padėtų piliečiams viešosiomis paslaugomis naudotis daug efektyviau, jos potencialiai galėtų netgi pagerinti demokratijos kokybę.

Apskritai, manau, kad kiekviena inovacija yra kartu ir galimybė, ir grėsmė. Štai tos pačios socialinės medijos. „Facebook“ tinklas yra nuostabus dalykas, kuris leidžia išlaikyti ryšį su po visą pasaulį išsibarsčiusiais draugais, giminėmis, pažįstamais, kartu ir sužinoti kitų žmonių nuomones, geriau save informuoti. Tačiau mes matėme ir kaip „Facebook“ gali būti panaudotas neigiamiems tikslams – paveikti rinkėjų nuomones, skleisti melagingą žinią. Panašiai buvo ir su atominės bombos išradimu. Atominė energetika padarė milžinišką transformaciją visame pasaulyje, tačiau kartu ir sukūrė baisiausią pasaulio istorijoje ginklą.

Tad labai svarbu užtikrinti, kad inovacijos kiek įmanoma daugiau tarnautų visuomenės gėriui ir mes, kaip pasaulio bendruomenė, taptume dėl to stipresni, kartu ir turtingesni. Galbūt technologiškai galėtume mažinti nelygybę ir atskirtį ne tik tarp visuomenių Europoje, bet ir tarp pasaulio regionų. Galbūt, pasitelkus naujas technologijas, įmanoma padaryti revoliucinį proveržį Afrikoje, Lotynų Amerikoje ar Azijoje.

Tikiu, kad taip galima spręsti ir imigracijos problemas ar tikėtinus ateityje didelius emigracijos srautus iš regionų, kurie auga labai stipriai ir kuriuose ekonominė gerovė yra labai žemo lygio. Mūsų, ES ir JAV, gyvybiškai svarbus interesas yra investuoti į taip vadinamas šaltinio valstybes (angl. countries of origin). Jose naujos technologijos gali būti labai svarbus įrankis, įgalinant piliečius ir visuomenes. Praktika rodo, kad būtent tokios valstybės, kurios yra greitai besivystančios, dažnai inovacijas perima daug greičiau, negu senos išsivysčiusios demokratijos, kurioms neretai koją kiša daug įvairių institucinių slenksčių ir perdėto reguliavimo.

Tad labiau tikiu galimybėmis nei rizikomis ir išlieku optimistiškas.

152 views
bookmark icon