A. Augustinaitis. Universitetų jungimas – vertybiniai ir vadybiniai pasvarstymai apie finansinius instrumentus

2017 m.


Aišku viena – universitetų jungimo problema sutampa su ilgai laukta aukštojo mokslo reforma, kuri, nepaisant akivaizdžios būtinybės kažko imtis, tampa vis didesne kebekne. Bėda ta, kad vietoje veiksmingų ir europinę dvasią atitinkančių sprendimų siūlomas vis labiau besipučiantis miglotų, nepamatuotų ir ne itin logiškų idėjų kamuolys, kurio trajektoriją sunku nuspėti.

Pirmiausiai apie vertybinius dalykus – tai demokratija, profesionalumas, gebėjimas pagrįsti ir įgyvendinti strateginius tikslus. Koks reformos tikslas ir kokių rezultatų jį siekia? Konsolidavimas, tinklo optimizavimas, valdymo efektyvumas? Tokie ir panašūs teiginiai kelia savitikslės reformos pajautą. Kas iš to, kad konsoliduosim? Sutaupysim? Kas pasikeis gyvenime, valstybėje, pačioje universitetų karalijoje? Galima tikėti, bet galima ir ironizuoti, ar dėl to mokslininkai iš esmės pasikeis kaip asmenybės ar darbuotojai, ar taps kūrybingesni, produktyvesni, pakils į pasaulio reitingų viršūnes, geriau dėstys studentams? Ar, gaudami išsvajotus 5000 Eur, tik nusipirks geresnius baldus ir padėvėtus butus ar automobilius pakeis naujais?

Vargu ar išgelbės ir naujoji reformos ideologija – kokybės mantros. Galima kiek nori kartoti, kad reforma – kova už kokybę, bet rezultatas bus tas pats, kaip kasmetinė kova už derliaus didinimą tarybiniais laikais. Tai dar deficitinės ekonomikos aukštojo mokslo srityje reliktas, kai galima skirti kiek tik patinka lėšų, bet vis tiek visur visko trūksta, pradedant atlyginimais ir baigiant proceso užtikrinimu (beje, gal tas nuolatinis deficitas ir kelia iliuzinę viltį, kad, sumažinus burnų skaičių, biudžeto lėšų pakaks bent kuriam laikui). Taip mąstant galima daryti prielaidą apie mūsų postsovietinio, o dar tiksliau – paradoksalias katalikiškai bizantinio mentaliteto įtakas reformos rezultatų „sutaurinimui“, kai kokybė suprantama atsietai nuo ekonomikos poreikių, kai universitetų veiklos išraiška tampa vietos pasaulinėse reitingų sistemose, nesiejant su visuomenės gyvybiniais interesais ir lūkesčiais, juo labiau su visos šalies išgyvenimo ir konkuravimo globalioje erdvėje galimybėmis. Tai – ne iš piršto laužti pamąstymai. Kokybę lemia ne tik universitetai, bet pirmiausiai reali aplinka, kurios poreikiai itin kvalifikuotai, inovatyviai ir pasaulinius iššūkius sprendžiančiai jaunajai kartai nėra nei priimtina, nei patraukli. Prie vietinės rinkos geriausiai prisitaiko patys universitetai su visa savo profesūra, kai vieni imituoja mokslą ir studijų kokybę, kiti – „poreikį“ aukštai kvalifikuotai darbo jėgai. Iki šiol visi gerai žinome lapės ir gandro svečiavimosi vienas pas kitą ypatumus primenantį mokslo ir verslo bendradarbiavimą, nuolat besibaigiantį priesaikomis stiprinti tarpusavio ryšius ir formalių sutarčių atnaujinimais. Neatnaujinamas tik pats realus gyvenimas, kurio pasekmė – griūnanti aukštojo mokslo sistemos reputacija, menkstantis pasitikėjimas ir apie 90 proc. jaunimo, norinčio palikti Lietuvą.

Toks „vertybinis“ kontekstas tarsi vizualizuoja ir palieka nuošalyje realiuosius interesus, kurie gali būti įvardyti trimis tikslais: finansai, finansai ir dar kartą finansai. Tai irgi neblogai ir gan racionalu, tik klausimas kam ir kodėl? Pirmiausiai, universitetų jungimas – tai kova dėl aukso puodo – tie, kas lieka, susišluoja ir išsidalina biudžetą, materialias vertybes, ES dotacijas, valstybinius užsakymus, darbo vietas ir ilgalaikius užtikrinto išgyvenimo lūkesčius. Numatomi jungiantieji universitetai ir dabar jau gauna gerokai virš 70 proc. biudžeto. Antra, finansai diktuoja ir garantuotą subsidijuojamų studentų skaičių, nes 4 balų priėmimo riba tai ir yra tie 6-7 tūkst. stojančiųjų, kurie tiesiogiai gali pretenduoti į universitetinį diplomą. Ir neaišku, ar nemokamą, nes teisiškai paliekama galimybė „neuždrausti“ ir mokamo bakalauro išsilavinimo. Dar labiau kontrastuoja finansavimą garantuojantis valstybinis užsakymas su konkurencingumu ir studijų kokybe – kokybės ir apskritai bet kokio tobulėjimo stimulai kaip ir išnyksta, o santykis su rinka lieka tik netiesioginis, paremtas statistika, viešąja nuomone ir dar kažkokiais administraciniais mechanizmais.

Visos šios kilniais tikslais „sudvasintos“ ir po jomis besislepiančios „tikrosios“ vertybės galėtų būti kažkokiu būdu konvertuotos į labiau vakarietiškus ir konstruktyviau išreikštus sprendimus. Pirmiausiai kokybiniai rodikliai ir reitingai turėtų atitikti visuomenės ir valstybės realiuosius interesus. Kad jie yra, pasako ir TVF pozicija – be radikaliai atnaujintos švietimo sistemos, darni Lietuvos plėtra sunkiai įsivaizduojama. Pasvajokime, kaip tai galima atlikti kažkiek civilizuočiau. Pirmiausiai dėl tikslų – gal ne pasauliniai reitingai, nors tai irgi nėra blogas vertinimo rodiklis, gal šiek tiek su aplombu, gal ir su ambicija bei užmoju. Bet, siejant su dabartimi, – reformos tikslas turėtų būti išvirkščioji reitingo pusė – pavyzdžiui, 90 proc. jaunimo siekiančio pasilikti studijuoti Tėvynėje, visapusis atvirumas pasauliui ir mokslo, ir studijų, ir valdymo požiūriu, žinių regionų formavimo branduolių sukūrimas, demokratinių vertybių ir europinės tradicijos puoselėjimas. Tai būtų ir svarbiausias kokybinis rodiklis, rodantis reformos sėkmę ir gyvybingumą. Kaip jį pasiekti? Tik ne išsilavinimo segregacija, atskiriančia žmogaus gyvenimo paskirtis ir nutolstanti net nuo Jean-Jacques Rousseau laikų žmogaus pilietinio vertingumo principų, kai balai lemia brandos , pabrėžiu dar kartą, brandos atestatą turinčio žmogaus pasirinkimą ir varžo jo valią rinktis gyvenimo kelią. Tai puiki žinia jaunimo daliai – Jūsų čia nereikia, ieškokit laimės už Lietuvos ribų. Tik apie 20 proc. jūsų visų esate ir gal nusipelnėte būti „mokintini“, kiti – ne. Jūsų kelias – profesinis ar koleginis išsilavinimas. Ir tai žinių visuomenėje, siekiant inovacijų, kūrybiškumo ir proveržio? Juo labiau, kad vidinė konkurencija bus minimali, o pažanga – vėl imitacinė, rodanti „pastangas“ pateisinti monopolinį finansavimą.

Todėl siūlyčiau vakarietiškai spręsti sykiu ir konkurencingumo, ir realios universitetų konsolidacijos problemas vėlgi finansiniu būdu, bet ne pasidalinant jackpotą, o sąžiningai užsidirbant universitetų vertą dalį. Visos pasiūlytos idėjos yra priimtinos tada, kada jos tinkamai suvokiamos ir dar tinkamiau įgyvendinamos. Stojimo kartelė kaip finansinio paskirstymo mechanizmas – irgi geras sumanymas, tik įdėkim jį į demokratinės tradicijos lauką – įteisinkim individualizuotą priėmimą į nemokamas bakalauro studijas pagal tai, kokius balus į vieną ar kitą kryptį nusistato pats universitetas, nesvarbu ar tai būtų 1 ar 8, ar net 9-10 balai. Tačiau svarbiausia tai, kad kiekviena programa turėtų 1) priimamų studentų minimumą (ir galbūt maksimumą); 2) kiekviena priėmimo balų „kartelė“ turėtų progresinį finansavimo koeficientą. Pavyzdžiui, Z universitetas, pavadinkim jį ZU, priima 15 verslo vadybos bakalaurų su 2 balų minimumu. 2 balai verslo ir vadybos programose finansuojami, pavyzdžiui, 300 Eur už metus. Tuo pat metu X universitetas (XU), skelbia priėmimą 15 verslo vadybos bakalaurų su 6 balų minimumu, kai 6 balai finansuojami, pavyzdžiui, 3200 Eur už studijų metus. Pats universitetas turėtų pasirinkti finansavimo modelį pagal savo galimybes ir strategijas – kokios programos stipriausios, kurie mokslo pasiekimai iškiliausi, kokie tarptautiniai ir socialiniai partneriai aktyviausi ir t.t.

Ką mums duoda toks principas? Plačiausiai žiūrint, pirmiausiai suteikia demokratinį pasirinkimą. Čia jau nereikia kalbėti apie specialų diskriminuojantį įstatymą, kuris nustato, ar brandus brandos atestatas. Nėra įstatyminės Prokrusto lovos, užtenka Vyriausybės ar švietimo ir mokslo ministerijos reguliacinės galios. Nereikia diskutuoti apie universitetų veiklos ribojimą ar dirbtinį programų mažinimą – jos tiesiog neišgyvens, jei nebus kokybiškos ir veiksmingai valdomos. Tie, kurie neužtikrina kokybės, paprasčiausiai ieškos jungimosi prie stipresnių mokslo centrų ar kitų universitetų galimybės. Dar daugiau – savaime susireguliuos programų skaičius, dubliavimas ir panašūs dalykai. Bet konkurencija išliks ir ji bus grįsta realiu poreikiu, realiais ištekliais ir jų valdymo efektyvumu. Gal šitame kontekste bus suprastas bei įvertintas ir nevalstybinių universitetų vaidmuo, įveiktas giliai įsišaknijęs sovietinis „privatininko“ naikinimo sindromas? Toks praktinis skaičiavimas vers pereiti nuo formalios diskusijos kiek universitetų „palikti“ Lietuvai, prie tikrų „apčiuopiamų“ problemų sprendimo, siekiant išspręsti gyvybiškai svarbiais problemas, tokias kaip migracinių tendencijų apsukimas Estijos pavyzdžiu į pozityvią migraciją, regionų plėtros modernizavimas, specialistų, gebančių pasukti industrinio mąstymo inerciją į inovacijų ekonomikos modelius, ir pan.

Taigi akivaizdu, kad vertybinis suvokimas ir vadybinis požiūris labai lemia reformos pobūdį, praktiškumą ir lūkesčių tikroviškumą, o ne vien formalų, „ikoninį“ ideologinio tikslo aptarnavimą, vis nukeliamą į neapibrėžtą geresnę ateitį, kuri galbūt kada ir ateis, bet, greičiausia, jau ne šiame gyvenime. Pastarasis sakinys nėra letalinė diagnozė: paskutinioji „Agenda“ žurnalo diskusija man įkvėpė optimizmo dėl realios struktūrinės reformos, nes joje dalyvavę prof. G. Valinčius, dr. A. Abišala, dr. Ž. Martinaitis, dr. R. Reimeris ir kiti kolegos taip giliai, kvalifikuotai ir apmąstytai svarstė reformos galimybes, kad aš pradėjau tikėti, kad Lietuvoje mes išties turim nuostabių protų, gebančių ne tik vakarietiškai suprasti kylančius iššūkius, bet, turėkime viltį, ir tuos uždavinius deramai spręsti. Kas turi ausis, tegirdi, kas turi akis, temato…

38 views
bookmark icon